Penkerios įsimintiniausios Lietuvos krepšinio rinktinės varžybos

Artėjant FIBA Pasaulio taurei 2014 vis daugiau dėmesio (ypač Lietuvoje) skiriama krepšiniui. Draugiškos skydinės naujienos nusprendė šia proga, kad čempionatas prasidės vos už keletos dienų, pasikapstyti po spalvingos Lietuvos krepšinio istorijos aruodus ir rasti penkis įsimintiniausius Lietuvos krepšinio rinktinės mačus.


5 VIETA
LIETUVA 94-90 JUNGTINĖS AMERIKOS VALSTIJOS
2004m. rugpjūčio 21d.
Atėnų olimpinės žaidynės

Prabėgo jau daugiau nei 10 metų nuo tos dienos, kai pirmą kartą istorijoje Lietuva įveikė Jungtinių Amerikos Valstijų svajonių komandą. Atėnų olimpinės žaidynės abiem komandom prasidėjo skirtingai. Lietuva puikiai startavo, nušlavė žaidynių šeimininkus graikus, o JAV prieš dvikovą su Lietuva jau buvo patyrę pralaimėjimą Puerto Riko rinktinei. Nepaisant to, jog po šios pergalės daug kas kabino mūsiškiams ant kaklo aukso medalius, nesėkmingai susiklostęs pusfinalis su italais atvedė Lietuvą į ketvirtą mažąjį finalą iš eilės, kuriame jau laukė JAV rinktinė. Deja, JAV atsirevanšavo Lietuvai ir mūsų krepšininkai pirmą kartą nuo 1992m. iš olimpinių žaidynių grįžo be medalių.

4 VIETA
LIETUVA 76-72 PUERTO RIKAS
2012m. liepos 6d.
Atrankos į Londono olimpines žaidynes turnyras, Karakasas (Venesuela)

Tai buvo rungtynės, įėjusios į interneto folklorą ne tiek dėl dramatiškos jų pabaigos, tačiau dėl legendinio rungtynių komentatoriaus Lino Kunigėlio palinkėjimo Venesuelai. Tačiau rungtynės įsimenančios ne tik dėl to. Tai buvo lemiamas atrankos į Londono olimpiadą mačas, kurį pralaimėjusi ekipa pasitraukė iš tolimesnės kovos dėl kelialapio į žaidynes. Visos rungtynės klostėsi itin permainingai, o likus žaisti 35 sekundes dar pirmavo Puerto Riko komanda. Vis dėlto, paskutinės sekundės geriau susiklostė mūsiškių rinktinei, kurioje šaltus nervus pademonstravo rinktinės veteranas Š.Jasikevičius, pirma dvitaškiu metimu išvedęs rinktinę į priekį, o paskui baudų metimais užtvirtinęs pergalę.

3 VIETA
LIETUVA 72-78 BOSNIJA IR HERCOGOVINA
2013m. rugsėjo 9d.
Europos krepšinio čempionatas, Slovėnija

Šis čempionatas paženklintas banguotu Lietuvos rinktinės žaidimu jo metu giliai įsirėžė į atmintį ne vienam krepšinio sirgaliui. Lietuva Slovėnijoje antrą kartą per savo istoriją iškovojo sidabro medalius Europos čempionate, tačiau viskas galėjo baigtis dar grupių etapuose, kur Lietuvai teko išbandyti tikrą Balkanų iššūkį. Prieš paskutines grupės rungtynes Lietuva buvo iškovojusi 3 pergales ir kartu su latviais dalinosi antrą-trečią vietas, tačiau dėl trečiojo kelialapio į antrąjį čempionato etapą ne juokais buvo pasikesinusi Bosnijos ir Hercogovinos komanda, kuriai paskutiniame mače reikėjo įveikti Lietuvą bent 10 taškų skirtumu ir Lietuva būtų užbaigusi savo čempionatą dar pirmajame etape. Tai buvo juoda diena Lietuvos rinktinei, o neįtikėtinas M.Teletovičiaus tritaškis 4 ketvirčio viduryje buvo ne juokais išgąsdinęs daugelį Lietuvos krepšinio sirgalių. Likus žaisti 4 minutes Lietuva atsilikinėjo net 16 taškų skirtumu (58-74), tačiau šiek tiek sėkmės ir keli Lino Kleizos tritaškiai sugrąžino Lietuvą į rungtynes. Lietuva pralaimėjo, tačiau pateko į kitą etapą ir vėliau iškovojo sidabro medalius. O visas turnyras kabojo ant plauko...

1-2 VIETOS
LIETUVA 65-67 MAKEDONIJA
2011m. rugsėjo 14d.
Europos krepšinio čempionatas Lietuvoje

LIETUVA 83-85 JUNGTINĖS AMERIKOS VALSTIJOS
2000m. rugsėjo 30d.
Sidnėjaus olimpinės žaidynės

Kažkodėl yra taip, jog labiausiai į atmintį įsirėžia blogi atsiminimai. Dvejos rungtynės - du pralaimėjimai. Pralaimėjimai, kurie buvo aplaistyti Lietuvos krepšinio sirgalių ašaromis, o daugėlis žmonių šių rungtynių įrašo negalėtų peržiūrėti net dabar, kai emocijos, jau, atrodo, atslūgusios.

2011 metais Lietuvoje vykusiame Europos krepšinio čempionate daug kas kabino Lietuvai medalius ant kaklo, tačiau viltis sudaužė V.Iljevski paskutinėmis ketvirtfinalio sekundėmis smeigęs tritaškį į Lietuvos rinktinės krepšį ir privertęs kūkčioti tūkstančius į Siemens areną susirinkusių aistruolių.

2000 metais Lietuva turėjo istorinį šansą tapti pirmąja šalimi pasaulyje įveikusia JAV svajonių komandą. Lietuviai ne juokais amerikiečius išgąsdinti turėjo jau grupės etape, kuriame nusileido 9 taškų skirtumu, tačiau pusfinalio rungtynėse Lietuva turėjo net keletą progų iškovoti pergalę, tačiau nei Ramūno Šiškausko baudų metimai, nei Šarūno Jasikevičiaus tritaškis paskutinę sekundę tikslo nepasiekė ir amerikiečiai išsigelbėjo nuo vienos didžiausių sensacijų krepšinio istorijoje. Įdomu dar ir tai, jog šios Olimpinės žaidynės buvo paskutinis turnyras, kuriame krepšinis buvo žaidžiamas 2 kėlinius po 20 minučių.

Žinoma, visa Lietuvos krepšinio istorija turi daugybė margų puslapių, kuriuos pavartę rastume dar ne vienerias įdomias ir įsimintinas varžybas. Prie jų galima priskirti ir 1995m. Europos čempionato finalą, 2003m. Europos čempionato finalą, beveik visą dramatišką 2010 pasaulio krepšinio čempionatą, tačiau subjektyvia Skydinės redakcijos nuomone, būtent aukščiau paskelbtas penketukas, nors ir ne visas labai malonus, yra labiausiai įstriges į mūsų atmintį.

Žiūrėk po dangčiu - laimėk butą! Nori Apple? Negerk.

Ar pamenate visi tą juodai šmaikštų juokelį apie laidojimo namų paskelbtą akciją „Žiūrėk po dangčiu - laimėk butą“? Atrodo, jog panašios taktikos griebėsi ir alkoholio pramonė.

Mintys užplūsta dvejopos. Iš vienos pusės pažiūrėjus, galima pastebėti, jog šitoks būdas prisivilioti pirkėjus yra kaip Houmerio šauksmas krintant į tarpeklį viename iš Simpsonų epizodų ir tai reiškia, jog alkoholio gamintojams jų birzgalas atrodo toks nieko vertas, kad norint, jog kažkas jį pirktų šiems dar reikia suteikti ir papildomų privilegijų. Kitavertus, reikia manyti, jog šios degtinės varyklos darbuotojai ir valdytojai šio šventinto skysčio patys nevartoja (arba nevartoja bent jau darbo metu) ir yra puikiai apskaičiavę jog tai pasiteisina. Na, nebent taip jie galvoja atsidėkoti lojaliems savo klientams, kurių, turint galvoje tai, jog lojalieji dažniau renkasi pigų acto skonio vynelį, neturėtų būti labai daug.

Kaip bebūtų, man visai negaila, jog kažkas po dangteliu ras butą kokį nors Apple produktą, tačiau būdamas visai blaivaus ir gana sveiko proto siūlau Jums alternatyvą!

Apskaičiuota, jog statistinis lietuvis per metus suvartoja beveik 15 litrų gryno alkoholio. Dektinėje alkoholio tūris yra apytikriai 40proc. Vadinasi, kad išgerti 15l alkoholio, žmogus turi suvartoti 47,5litro degtinės - t.y. 95 butelius per metus. Perkant tai po 25 litus už butelį, kaip parodyta plakate, per metus išleisite beveik 2400 litų. Štai Jums ir genialus pasiūlymas, kaip laimėti Apple! :)

VBE - Valstybinis brandos erzulys?

Dvyliktokai kaltina sistemą ir egzaminus, kad žlugdo jaunus žmones. NEC kaltina dvyliktokus, kad šie nesimoko. Ir taip metai iš metų...

Pernai itin skaudžiai nukentėję per Informacinių technologijų egzaminą, šiemet dvyliktokai nusvilo ties lietuvių kalba. Šiųmečio egzamino neišlaikė kas dešimtas Lietuvos abiturientas. 

Kur glūdi šaknys, kad kasmet žarstomos kritikos strėlės it Roberto Javtoko baudos metimai skrieja pro šalį ir rezultatais nusiviliama taip, tarytum jis būtų sugriovęs visą Jūsų gyvenimą? Tai pabandė sužinoti Skydinės komanda.

Pasirodo, kitiems griauti Jūsų gyvenimų, mieli abiturientai, visai nereikia. Internete sklandė konspiracinės teorijos, neva NEC specialiai parengė sunkesnius egzaminus, kad kuo mažiau abiturientų gautų valstybės finansuojamas vietas. Deja, toks mąstymas klaidingas, nes valstybė paskiria atitinkamą valstybės finansuojamų vietų skaičių atsižvelgdama į valstybės poreikį ugdyti tos srities studentus, kurias vėliau abiturientai išsiskirsto pagal savo konkursinį balą. 

Vis dėlto, gerokai svarbiau yra pastebėti kitus dalykus. Visų pirma - neaiški vertinimo sistema. Galima valandų valandas ginčytis dėl egzamino struktūros, tačiau eidamas į egzaminą Tu visada žinai, kokios užduoties gali tikėtis (nepaslaptis, jog tai - rašinys). Bėda ta, kad niekada nežinai, kaip Tavo sugebėjimus įvertins vertintojas nepaisant to, jog vertinimo schema ir yra prieinama viešai internete. Dar blogiau - niekada nežinai, kokio rezultato reikia norint pasiekti vienokį ar kitokį balą. NEC tik po rezultatų paskelbimo nurodo ribą, nuo kurios egzaminas laikomas neišlaikytu. Bepigu sakyti, jog ateina beraščių karta, kai rezultatais galima manipuliuoti kaip tik nori. Kai išlaikymo ribą gali kilnoti kaip Žydrūnas Savickas svarsčius, natūralu, kad neišlaikiusių galima padaryti tiek, kiek širdis geidžia ir skalambyti varpais apie blogėjančią situaciją. 

Beje, perdėtas šimtukų gailėjimas irgi jokios naudos neduoda. Net jei šimtukų būtų ne 1proc, o 10 kartų daugiau iš esmės niekas nepasikeistų, o nejaugi tie, kurie mokėsi 12 metų ir išties gerai pasirodė per egzaminą, surinkdami 80-90proc. taškų nenusipelno geriausio įvertinimo? Juolab, kad vis tiek visi paskui sėdės tam pačiam universiteto suole, tad kam skriausti gerai besimokančius? Tokią mintį jau buvo iškėlęs ir KTU gimnazijos direktorius B.Burgis.

Negalima pamiršti ir (ne)objektyvaus vertinimo mokykloje. Vieša paslaptis, kad mokyklų lygmenys skiriasi kaip Arvydo Sabonio ir Deivio Norvilo ūgiai. Galbūt todėl kasmet abiturientai nusivilia negavę sau įprastų vertinimų. Juk silpnos mokyklos 10-ukininkas tikisi, jog egzaminą išlaikys gerai, tačiau nacionaliniu lygmeniu jo gebėjimai nėra tokie aukšti. Taip išeina, kad mokykla Tave apgauna, jog viską moki, o, pasirodo, moki ne daugiau, nei statistinis dvyliktokas. Švietimo strategijos kūrime turėtų būti daugiau atsižvelgta į tokius nukrypimus. 

Na ir galų gale, nežiūrint į viską, savo likimo kalviais esate tik Jūs. Galima ginčytis apie tai, kaip turėtų būti, kad būtų geriau, tačiau pastebėkite - kad ir koks sunkus egzaminas, kad ir kiek daug nepatenkintų, visada atsiras tokių, kurie jį išlaiko aukščiausiais įvertinimais. Jeigu gali jie - galite ir Jūs. Na, o jeigu negalite irgi nėra ko pykti: kažkas gali geriau, vadinasi, jis vertas ir didesnio įvertinimo. :)

Beje, jeigu kam nors per tą egzaminų karštinę sugedo kompiuteris, patikėkite savo techniką šios srities profesionalams UAB „Novatech LT“

http://www.novatech.lt

Žemės referendumo kliedesys

Sekmadienį vyksiantis referendumas, apie kurį nuo pat parašų rinkimo pradžios netyla viešoji erdvė, yra unikalus įvykis Lietuvos politinėje padangėje. Arba bent jau galėjo toks būti. Iš pirmo žvilgsnio atrodė visai įmanoma tokiame fone išgirsti bent kiek rimtesnius debatus vienu ar kitu esminiu Lietuvos vidaus ar užsienio politikos klausimu. Deja, tačiau, nepaisant neeilinio vienos ar kitos pozicijos gynėjų užsidegimo dėstant savo argumentus, diskusijos apie žemės referendumą tapo lengvu pokalbiu apie bet ką. Kad ir kaip naivu buvo tikėtis kažko kito, visgi bet kokia argumentacija už ar prieš šiuo referendumu norimas priimti nuostatas nesivaržydama pasidavė jau puikiai pažįstamoms lietuviškoms politinėms klišėms, ir jei kažkuri iš pusių nuoširdžiai mano pasakiusi kažką naujo arba kažką prasmingo, ko kitos pozicijos šalininkams ar dar neapsisprendusiems piliečiams niekaip nepavyksta suprasti, belieka apgailestauti dėl masiškai plintančio politinio bukumo.

Pradžiai išsiaiškinkime esminį dalyką, į kurį ginčuose dėl žemės dėmesys kreipiamas arba pernelyg menkai, arba ne ta kryptimi, kuria derėtų. Kaip dar vasarį pastebėjo Vilniaus universiteto teisės docentas P. Ragauskas, Lietuvos Respublikos Konstitucija nenumato galimybės tik referendumu pakeisti 47-ojo Konstitucijos straipsnio, kuriame ir yra kalbama apie Lietuvos žemę. Tai gali padaryti tik Seimas. Kiek labiau komplikuota yra situacija dėl referendumo iniciatyvai reikalingo piliečių skaičiaus sumažinimo iki 100 tūkstančių. Šią Konstitucinę nuostatą galima koreguoti referendumu, tačiau, kita vertus, ji suplakta į vieną su jau aptarta nuostata dėl žemės. Bet kokiu atveju, pastaroji ir yra esminė, tad apie ją ir derėtų kalbėti, o pasakyti čia svarbiausia tai, kad referendumas dėl žemės negali turėti teisinių pasekmių. Nepriklausomai nuo to, kas šiuo referendumu bus nuspręsta, toks sprendimas negalės būti įtvirtintas teisiškai. Galima tuo piktintis ir teigti, kad žmonės nebėra savo valstybės šeimininkai, tačiau visų pirma tas pyktis turėtų būti nukreiptas į referendumo organizatorius, kurie, prieš imdamiesi rengti šį privalomąjį referendumą (tokį, kuriuo priimtos nuostatos privalo tiesiogiai įsiteisėti), panašu, nepakankamai atidžiai skaitė Konstituciją ir tokiu būdu dar referendumui nė neįvykus 300 tūkstančių piliečių išreikštą valią paleido iš esmės vėjais.

Tiesa, toks požiūrio į situaciją taškas toli gražu nėra vienintelis. Reikia turėti omenyje neišvengiamą faktą, kad referendumas visgi vyks. Jis neturės teisinių pasekmių, tačiau politinės pasekmės šiuo atveju yra neišvengiamos. Akivaizdu, kad referendumas dėl žemės yra euroskeptiškas referendumas. Jo organizatoriai - žmonės, nepalaikantys arba eurointegracijos idėjos apskritai, arba jos krypties bei masto. Jų nuomone, žemės pardavimo klausimas yra Lietuvos suverenumo klausimas. Vadinamieji “referendumininkai” taip pat mano, kad žemės pardavimas - žingsnis Lietuvos ištirpimo Europos Sąjungoje link. Tuo tarpu šio žemės referendumo oponentai, sprendžiant iš viešų pasaisakymų, yra euroentuziastai, įsitikinę, kad panašios euroskeptiškos iniciatyvos veda tiesiai į Rusijos glėbį. Taigi, referendumo rezultatai šiuo atveju atspindėtų viena - piliečių pasidalijimą tarp šių dviejų stovyklų. Tad ir kalbant apie referendumą reikėtų kalbėti apie tai, ką norime parodyti Europai - ar tai, kad mus tenkina integracijos kryptis, ar tai, kad tuo atžvilgiu esame nusiteikę skeptiškai.

Žinoma, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad šis aspektas diskusijų metu taip pat nelieka nepaliestas, tačiau iš tiesų kalbėjimo būtent apie tai buvo galima viso labo tikėtis tokiu atveju, jei viešąją nuomonę formuojantys subjektai būtų supratę reikalo esmę. Tai, ką mes turime dabar, yra iš vienos stovyklos girdimi apverktinais argumentais grįsti šūksniai apie tai, kaip kažkas netrukus parduos Gedimino pilį ar dalį Lietuvos teritorijos bei apie tai, kaip Europa nužudys ąžuolą mumyse, o kiti it apimti euforijos kiekvieną kartą lyg ką tik pačių sumanytus kartoja žodžius “arba su Vakarais, arba su Rusija - kitų kelių nėra” bei mano, jog tai - absoliučiai universalus raktas visoms problemoms spręsti - tiesiog dalis visuomenės nepakankamai pažangi, kad tai suprastų.

Būta galimybės sukurti sąlygas diskusijai, kurioje būtų blaiviai aptarta Europos integracija žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos. Šansą iššvaistėme ir eilinį kartą įsijautę į rimtus vaidmenis pasišnekėjome apie nieką. Viešumoje taip ir neatsirado vietos blaiviam mąstymui - sunku būtų įvardyti bent vieną, kuris referendumo fone galėjo pasakyti kažką naujo, įdomaus ir, vėlgi, blaivaus apie Lietuvos ir Europos politinę tikrovę. Gal ir logiška - juk Lietuvos socialinei tikrovei ir šiaip būdingas skeptiškas požiūris į blaivybę.

Švietimo sistemos skerspjūvis

Šiandieninė švietimo sistema ypatingai sėkmingu veikimu pasigirti negali - ji vis dažniau kritikuojama tų, kuriems su ja tenka susidurti, o ir įvairiuose tarptautiniuose reitinguose mūsų mokyklos, universitetai bei akademiniai pasiekimai dažniausiai nevertinami ypatingai gerai. Pakalbėkime apie tą vietą, kur kelias į mokslo pažinimą iš esmės prasideda - mokyklą. Kas nutinka per tuos svarbius dvylika metų?

Kalbant iš asmeninės patirties, nemaža dalimi atvejų bei, pabrėžiu, nesuabsoliutinant nė vieno teiginio, pirmąsias keturias klases nemaža dalis vaikų, kurie yra bent jau minimaliai motyvuoti, mokosi, trokšta geresnių įvertinimų išties nuoširdžiai, nors ir ne visi tam, kad tai pasiektų, įdeda pakankamai darbo.

Tuomet seka mokymasis pažymiui. Egzaminai dar toli, mokylinės programos ne tokios įtraukiančios, kad eilinis moksleivis galėtų prisiversti mokytis nuoširdžiai sau, taigi, telieka mokytis pažymiui. Visą brendimo laikotarpį, kai žmogus formuojasi kaip asmenybė, jis dažniausiai iš mokyklos neišeina tapęs geresniu, labiau išprususiu žmogumi, kuris, išėjęs iš mokyklos, gali padaryti pasaulį, kuriame gyvena, bent kažkiek geresnį. Jis įsisavina mokytojo diktuotą arba vadovėlyje skaitytą informaciją arba ne bei priklausomai nuo to gauna pažymį - gerą arba ne. Tai visa šiandieninės mokyklos esmė. Iki vienuoliktos klasės.

Vienuolikta ir dvylikta klasės dedikuotos jo didenybei egzaminui - tam, kurio vardą tuos dvejus metus ypatingo sureikšminimo kontekste linksniuoja tiek mokiniai, tiek mokytojai. Iki tol kai kuriems buvę svarbūs pažymiai ypač vienuoliktoje klasėje tampa ne itin reikšmingu dalyku. “Viską parodys egzaminai” - tai girdime tiek iš mokytojų, tiek iš mokinių lūpų. Nesvarbu, ką tu iki šiol nuveikei, ne taip svarbu, kas tu esi per žmogus, ką gyvenime planuoji nuveikti (ne, ne “kur stosi”, o būtent - kokio gyvenimo tu trokšti, kam jį tau atrodo prasminga paskirti), nesvarbu ir kokiose olimpiadose tu dalyvavai, kokias laimėjai, į kokią sritį esi įsigilinęs - svarbu, ką tu parodysi egzaminų, regis, tuomet iš esmės vienintelio gyvenimo tikslo, jo finišo tiesiosios, metu.

O kad ta finišo tiesioji būtų išties tiesi... Ji yra stumdoma, perkeliama metai iš metų, o tie, kurie toje “tiesiojoje” mojuoja finišo vėliavomis, neturi jokios nuosaikios vizijos, kur galų gale ta finišo linija turėtų apsistoti, kokia apskritai turėtų būti prasmė finišuoti - egzaminų užduotys, tų užduočių tikslas, mokinio gebėjimai, kurie yra tikrinami, keičiasi nuolat. Dažniausiai ne iki galo aišku, kuria kryptimi.

Vienas nuostabus į egzaminų vykdymo tvarką įtrauktas išradimas - laiko limitas. Ne bet koks, o pakankamai trumpas. Nesvarbu, egzistuoja jis ir kitose valstybėse ar ne - mažiau nuostabiu dalyku tų varganų poros ar šiek tiek daugiau valandų, vainikuojančių dvylika metų, praleistų mokykloje, tai nepadaro. Mat mokiniai, jei jiems nebūtų duota tiksliai tiek laiko, kiek jo reikia tam, kad paskubomis būtų užpildytas atsakymų lapas, kartais net nepaliečiant juodraščio, ko gero, patalpoje, kurioje vykdomas egzaminas, praleistų ir naktį. O vykdymo tvarką prižiūrintys mokytojai, matyt, grįžę namo, kristų kryžiumi, jei jiems sėdint ir spoksant į triūsiančius mokinius tektų praleisti tiek laiko, kiek eilinis samdomas darbuotojas eilinę darbo dieną praleidžia biure.

Garsiausiems pasaulio mokslininkams tam, kad padarytų svarbiausius mokslo atradimus, ką nors išrastų, prireikė labai daug laiko - pradedant pirmaisiais bandymais baigiant “eureka” momentu. Jei kas nors būtų įgrūdęs A. Einšteiną į laboratoriją ir pasakęs: “Turi mėnesį ir ne daugiau sumąstyti kažką įdomaus apie gravitaciją!”, ko gero, pasaulis nebūtų išvydęs bendrosios reliatyvumo teorijos. Žinoma, neteigiu, jog moksleivis fizikos egzamino metu, jei jis truktų pakankamai laiko, netyčia galų gale neginčijamai pagrįstų Higso bozono egzistavimą, tačiau žmogus, mąstantis lėčiau ar nebūtinai viską “iškalęs”, tikrai galėtų be jokio streso, kurio daugiausia per pirmąsias ir paskutines egzamino akimirkas, analizuoti užduotis, mąstyti bei galimai pasiekti tokių rezultatų, kokių išties yra vertas.

Visa mūsų ir kai kurių kitų pasaulio šalių švietimo sistema daro mus vis mažiau pajėgius mąstyti savarankiškai, atrasti, kurti kažką, kas įdomu bei galimai naudinga mums ir kitiems. Ir kai yra žengiamas mažas žingsnelis dalinės pažangos link - mokytojas, užuot diktavęs, liepia susirasti informaciją patiems, nemažai daliai mokinių tai nepatinka, o perkalbėjus mokytoją galų gale diktuoti, klasėje pasigirsta džiaugsminga gaida. Mokinius galima suprasti - jei mokytojas diktuos, didesnė tikimybė atėjus į egzaminą atsakymo lape it automatui išdėstyti visą “tiesą”, o ir šiaip savarankiškai dirbti ir mąstyti niekas nepratino, kartais ir pačiam pratintis iš dalies trukdė, tad greitas, ekspromtu atliekamas persiorientavimas prie kitokio mąstymo būdo mokinio ir apskritai bet kurio žmogaus smegenims mažų mažiausiai gali sukelti nedidelį šoką. Šoką, kurio, norint gyventi pilnavertinį gyvenimą intelektualiniu požiūriu, patyrimas neišvengiamas.

Prezidentės reitingai ir toliau smunka. Kodėl?

Naujausia “Vilmorus” atlikta visuomenės nuomonės apklausa, publikuota “Lietuvos ryte”, teigia, jog D. Grybauskaitės populiarumas, pradėjęs smukti po Seimo rinkimų, ir toliau mąžta. Metų pradžioje dar buvęs apie 80 procentų, prezidentės palaikymas dabar tesiekia 50,3 procento. Kokios to priežastys?

Tai galima vertinti kaip rinkėjų mąstymo, švelniai tariant, keistumą. Tie patys rinkėjai tą pačią prezidentę, kuri dėstė partinėje mokykloje ir po nepriklausomybės atkūrimo liko “ant platformos”, iki šių seimo rinkimų vertino neįtikėtinai teigiamai, o prezidentė pasižymėdavo vos vienu kitu griežtu, dirbtiniu tonu pasakytu pareiškimu, tačiau jokios aktyvios veiklos apart kosmetinių pakeitimų inicijavimo kai kuriose valstybės institucijose nevykdė.

Informacija apie jos veiklą ankstyvuoju Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu iki šiol nebuvo taip garsiai eskaluojama, tačiau piliečiui, sekančiam viešąją erdvę, iš tiesų buvo pasiekiama ganėtinai seniai, tad, rodos, galima teigti, jog esminis faktorius, dėl kurio ėmė mažėti prezidentės populiarumas, buvo jos vaidmuo Vyriausybės formavime.

Ir vėlgi - seniai buvo aišku, kad prezidentė yra TS-LKD suformuotos vyriausybės rėmėja, tačiau šį kartą ji pademonstravo išskirtinį nepalankumą Darbo partijai. Tiesa, regis, būtent Darbo partijos rinkėjai jau iki šiol prezidentę turėjo vertinti neigiamai, kadangi darbiečių lyderis V. Uspaskichas senokai nevengia pamokyti prezidentę, kokia išties turėtų būti demokratinė ir civilizuota valstybė, suprask, D. Grybauskaitė nesuvokia net šių pamatinių dalykų, taigi, neabejotinai yra vertintina neigiamai.

Aiškiai matyti, jog dalis Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, nesugeba blaiviai vertinti, kas yra kas. Prezidentė, praeityje glaudžiai susijusi su TSKP veikla, kuriai būdinga griežta, populistinei artima retorika; kuri aiškiai remia dešiniųjų vyriausybę, tačiau pati veikia gan pasyviai ir savo pačios retorikos realiais veiksmais nepateisina, puikiai tinka maždaug aštuoniasdešimčiai procentų Lietuvos rinkėjų, bet staiga jos reitingai smunka.

Kodėl? Vienas iš variantų - žiniasklaida ima garsiau kalbėti apie iki šiol visiškai aiškų buvusį faktą, kad D. Grybauskaitė ir po Kovo 11-osios liko TSKP sudėtyje bei toliau dėstė aukštojoje partinėje mokykloje. Jei būtent dėl to sumažėjo prezidentės populiarumas, teigtina, jog Lietuvos visuomenė tikrai nėra pakankamai sąmoninga bei nuosekliai viešosios erdvės neseka, kadangi kitu atveju poreikio, kad kažkas iš televizijos ekranų pasakytų, kas yra juoda, o kas - balta, nebūtų atsiradę - rinkėjai, turėdami visas galimybes pasiekti seniai aiškius prezidentės biografijos faktus, būtų susivokę patys, o išvadų, pateiktų ant lėkštutės, jiems nebūtų prireikę - prezidentės reitingai būtų kritę dar prieš porą - trejetą metų, kai tie faktai išaiškėjo.

Kitas variantas - visi Darbo partijos rinkėjai po to, kai prezidentė pareiškė, jog nenori matyti šios partijos Vyriausybėje, nustojo rėmę prezidentę. Tačiau jeigu Darbo partijos rinkėjai būtų sąmoningi ir nuoseklūs, šio momento jie nė nebūtų laukę, o prezidentę neigiamai vertinti būtų pradėję jau tada, kai Viktoras Uspaskichas pareiškė, jog ji netinkamai įsivaizduoja teisinę ir demokratinę Lietuvą, kas, ko gero, laikytina esminiu politiko trūkumu.

Dar vienas variantas - didelei daliai lietuvių, nepriklausomai nuo to, už kokią partiją jie balsavo, beprotiškai rūpi, kad Lietuvoje politikai, įskaitant prezidentę, veiktų griežtai pagal Konstituciją ir įstatymus, kas, turint omenyje dažną dalies piliečių palankumą populistiniams pažadams, taigi, dažniausiai tuo pat metu - ir menką ekonominį, dažniausiai taip pat ir teisinį išprusimą, sunkiai tikėtina. Nebent šio standarto, kurį politikai privalo atitikti, taikymas iš rinkėjų pusės yra selektyvus. Ir, nepaisant to, kad juos ne itin jaudina, pavyzdžiui, Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo santykiai su Lietuvos įstatymine baze, piliečiai buvo šokiruoti prezidentės elgesio besiformuojančios koalicijos atžvilgiu. Tiesa, čia reikėtų paminėti, kad, ko gero, labai retas teisininkas sugebėtų rasti, kaip tiesiogiai, be išvedžiojimų D. Grybauskaitė minėtu atveju pažeidė Konstituciją ar kitus įstatymus, kadangi jos elgesyje galime įžvelgti tik stiprų politinį spaudimą, iš tiesų nesiimant jokių tiesioginių priemonių, kurios peržengtų prezidentės turimus įgaliojimus. Taigi, gauname keliagubą paradoksą - jeigu D. Grybauskaitės populiarumas sumažėjo dėl jos veikimo neva nepaisant Konstitucijos ir įstatymų, tai galėjo atsitikti tik tuo atveju, jei teisiškai neišprusę rinkėjai pritaikė prezidentei dvigubus standartus, taip pasmerkdami ją dėl iš pažiūros ne visiškai teisiškai nepriekaištingai atrodžiusios procedūros, kurios metu D. Grybauskaitė konfrontavo su taip pat ne visiškai teisiškai nepriekaištingai atrodančia politine jėga.

Dar kitas variantas - nemažai daliai rinkėjų nepatiko tai, kad prezidentė kvestionavo rinkėjų valią. Tačiau vėlgi - neturėdama jokių realių instrumentų uždrausti Darbo partijai būti formuojamos Vyriausybės dalimi, D. Grybauskaitė tik taikė politinį spaudimą formaliai neperžengdama jokių įstatyminės bazės jai brėžiamų ribų. Realiu rinkėjų valios kvestionavimu valstybės vadovės elgesį galima būtų laikyti tik tuomet, jei ji būtų pareiškusi, jog didžiausio rinkėjų pasitikėjimo sulaukę socialdemokratai negali formuoti Vyriausybės (ką pareiškęs Valdas Adamkus 2000 m. išlaikė maždaug stabilius reitingus) arba teigusi, jog turi būti suformuota mažumos Vyriausybė, kurią sudarytų mažiau nei 71 Seimo narys bei kuri atstovautų mažiau nei 50 procentų rinkimuose dalyvavusių piliečių. Vėlgi, paradoksas - rinkėjai galimai liko pasipiktinę tuo, ko, manytina, iš esmės nė nebuvo.

Bet kuriuo iš šių atvejų galime konstatuoti faktą, jog D. Grybauskaitės reitingai smuko dėl to, kad nemažai daliai Lietuvos piliečių (šiuo atveju - apie 20-30 procentų) informaciją bei iš jos daromas išvadas būtina pateikti ant lėkštutės. Būtina, kad vertybės, kuriomis prezidentė vadovaujasi jau seniai, pasireikštų visame gražume, tai yra, aiškiai tvyrojusi įtampa tarp jos ir Darbo partijos išvirstų į akivaizdžiai demonstruojamą nepalankumą šiai politinei jėgai, o apie jos 1990-aisiais išlikusias sąsajas su TSKP, kurios buvo ir taip aiškios, savaitę kitą trimituotų kai kurios televizijos. Po viso šito D. Grybauskaitės reitingai pagaliau nustojo buvę butaforiniai, o viešajai erdvei už piliečius pagaliau pagaliau sukramčius visą informaciją apie prezidentę, ją dabar, galima gan drąsiai teigti, palaiko tik tie, kurių politinės pažiūros bei vertybės yra artimos prezidentės pažiūroms. Dar daugiau - ši reitingų karuselė atvėrė dar vieną Lietuvos pilietinės visuomenės ydą - sąmoningumo stoką.

Laiškas po mūsų ateinančioms gyvybėms

Šis laiškas yra nesubalansuotas niurgzliams, todėl rekomenduoju nebeskaityti tik tuo atveju, jei jūs nemėgstate būti linksmas. Ir taip, tai panašu į šyvos kumelės sapną.

Publikuota DELFI 2012.12.21

     Sveiki žalsvi, ryži ar širmi žmogeliukai!

  Gruodžio 21d. turėtų būti jau penktoji mano pasaulio pabaiga. Šią turiningą sukaktį nusprendžiau pažymėti prie paprasčiausio kefyro stiklinės su draugais, bet jei skaitote šį laišką, tai reiškia, kad man šis planas neišdegė.

  Turbūt galvojate, kodėl visa tai nutiko? Deja, mes, žmonės, ėjome savidestrukcine kryptimi: leidome amerikiečiams išvogti naftą, rusams išgerti degtinę, korėjiečiams suvalgyti šunis ir belgams išsimiegoti. Dėl šių dalykų kilo didelis chaosas: rožinės mergaitės nebegalėjo nuvykti į One Direction koncertą, nusipirkti kišeninių šunelių bei tikriems vyrams nusipirkti 80‘tųjų BMW. Tai buvo tikra tragedija: kilo masinės riaušes su šūkiais „Justiną į prezidentus“ ir „Nepažeidinėkime morkyčių teisių!“, prasidėjo masinis korėjiečių badas bei pasaulinio mąsto blaivystė. Daug žmonių pradėjo šokti iš aukštų vietų, pradedant ofisais ir baigiant grūdų sandėliais, nes jų pasauliui atėjo galas.

  Kitą vertus, nebuvo taip baisu, nes atsirado daug laisvo ploto, nors kartais ir apsaugoto šunimis. Net vaivorykštė atrodė nebe tokia banali, nes joje nebuvo rožinės spalvos. Bet gi dėl to pasaulis negali baigtis. Buvo kita priežastis. Baisu tai pripažinti, bet bijau, kad pasaulį sužlugdė... alus. Kaip kažkas dainavo, alaus danguje nėra, todėl mes čia, bare. Taip ir buvo-žmonės nuo sunkumų slėpėsi baruose ir ten šventė ir gėrė tiek, kad jūra buvo ligi kelių. Bėda buvo tame, kad tą jūra buvo alaus jūra, nes visi skendo aluje. Staiga į alų kažkas pradėjo pilti naujų narkotikų, kurie žmones paverčia zombiais, kurie kažkodėl ieško arbūzų, kad galėtų juos nešioti ant galvos.

  Tie zombiai sužlugdė pasaulį-jie ėmė naikinti parduotuves ir valgyti visą maistą tol, kol rasdavo tą tinkamą arbūzą. Zombiai buvo sutramdyti, bet jau buvo per velu, kadangi prasidėjo pragaištingas arbūzų deficitas ir pasaulis žlugo dėl prasidėjusių Arbūzų karų. Galutinį tašką padėjo Šiaurės Korėja, nes pardavė cheminį ginklą teroristinei grupuotei „Mazochistų Brolija“. Jie nusprendė, kad pasauliui metas pajusti mazochizmo jėga ir paleido raupų virusą, taip galutinai išžudydami likusius gyvus po zombių invazijos ir karų.

  Tai tiek tos praeities. Kaip sakė, kas buvo-pražuvo ir metas gyventi toliau. Nors kai kurie sakytų, kad toks gyvenimas saloje, kurią apsupę tavo kraujo norintys mutantai, bet nėra taip blogai: pagaliau jaučiu vėją ir jo ošimą ir nebereikia kreipti dėmesio į jo kryptį, nes visur vienodai dvelkia tais pačiais mutantais. Tokioje aplinkoje tiesiog atrandi gyvenimo grožį. Taigi sėkmės ir tikiuosi nepaklysit taip kaip mes, žmonės.

Iš visos širdies,

Einoras