Vaikai, DELFI ir apytankės.

Čia šiaip debilės, bet jos irgi naršo socialiniuose tinkluose.

  Sveiki visi, praėjo daug laiko po mano paskutinio straipsnio. Nebijokit, nenusitrenkiau skydinėj (Irmantas bandė laidų izoliaciją, žinot, jis vis pamiršta, kad izoliacinės juostos nuo laidų lupinėt nevalia)-tiesiog nusprendžiau, kad man reikia kūrybinių atostogų, kurias nusprendžiau praleisti įstaigoje, daugumos paniekinamai vadinamoje mokykla.

 Bet tai nesvarbu, nes šį vakarą aš ne apie mokyklas. Praeitą vakarą mane pasiekė laiškas, kuriame rašoma, kad laimėjau DELFIO konkurse. Maniškis rašinys paprastas ir, jei domina, skaitykite jį čia. Žinoma, apsidžiaugiau iki neregėtų aukštumų, nes visada malonu gauti dovanų, ir ypač už rašinį, kuris skirtas gauti dovanoms. Jei norite suprasti jo mintį, paskaitykite ir po to pagalvokite, tada suprasite. :)

 Tik vat, aš noriu rašyti ir ne apie savo pasiekimus, kad ir kokie jie geri. Man labai užkliuvo tema "Ar prieiga prie socialinių tinklų turėtų būti suteikta tik asmenims nuo 18 metų amžiaus?". Tema aktuali ir bei įdomi, nieko nesakau. Aš net žadėjau pats rašyti apie soc. tinklus, bet vienas šunėkas labai taikliai parašė: "Vat linksmiausia būtų, jei koks nepilnametis parašytų straipsniuką apie tai, kad interneto prieiga nepilnamečiams turėtų būti apribota". Dėkoju jam, jis man padėjo nesusimauti. Jeigu nesupratote šios šunėko minties, rekomenduoju baigti skaityti čia. Jeigu supratote, galime tęsti!

Jeigu jūs nieko nesuvokiate ir nemąstote, tai štai, jūsų išganymas, jūsų avinėlis, nuleistas tiesiai iš Bilo Gateso užrašų. Dabar džiaukitės jo teikiamomis galimybėmis kol aš tęsiu su kitais.

 Na, bet vis tiek galit sakyt, kodėl vaikai negali rašyti apie socialinių tinklų draudimą jiems? Tikrai, kokia didelė neteisybė! Juk vaikai irgi turi savo nuomonę šiuo juos liečiančių klausimu! Jie yra svarbiausi čia, taigi kodėl jie čia turi būti čiaupiami per visus galus, kad tik eitų daryti namų darbus ir tvarkytųsi kambarius? Tai visai paprasta, bet kam aš gaišinsiu laiką? Paprasčiau paklausiu jūsų pačių: kodėl kaliniai nesprendžia savo kalėjimo laiko? Kodėl ginkluoti pamišėliai nesprendžia ginklų išdavimo tvarkos? Kodėl negalima nurodinėti už ką balsuoti? O kodėl šiaip idiotai nesprendžia savo būsimo darbo vietos? Atsakykite į šiuos klausimus ir būsit išganyti ir suprasit. Ši mintis nėra materiali, paprastai išreiškiama, nes tai yra tiesiog bendras supratimas tarp žmonių, ko tiesiog negalima daryti. Kaip kartą vienas veikėjas sakė: "Надо, Федя, надо!"

Nemokat rusų kalbos? Mokykitės!

 Taip taip, manysit, kad esu baisus žmogus, nes mėgstu engti kitų nuomonę (bent po šito straipsnio taip manysit). Ir jūs klystate, nes esu tolerantiškas žmogus. Tikrai, nes esu pakantus nuomonėms, bet čia tema gal tik mano dienoraščiui, kurį paslėpsiu kokioje dėžėj su sprogstamomis medžiagomis ir pasiųsiu į karinį poligoną, sprogdinimams. Mano mintys tikrai nėra gėlytėmis sėtos (nors pamažu jas kažkas užsodina). Ir tebūnie. Su šiomis savo keistomis mintimis palieku jus šį vakarą. Sėkmės!

Darbo partija - kodėl vis dėlto derėtų ištarti ne?

Iki rinkimų likus vos akimirkai, didžioji apklausų dalis rodo, kad gausiausio palaikymo spalio 14-ąją gali tikėtis Darbo partija. Atrodo, rinkėjai sėkmingai pamiršo viską, kas vyko prieš kelerius metus, pamiršo savo nusivylimą šia akimirksniu prieš 2004 m. Seimo rinkimus iškilusia partija ir yra pasiryžę vėl patikėti galimybę formuoti valdančiąją koaliciją V. Uspaskichui ir kompanijai.

Priežasčių tam galime surasti pačių įvairiausių - visų pirma, žinoma, laikas gydo žaizdas, visų antra, V. Uspaskichas su savo “komanda” nuo pat nesėkmingų 2008-ųjų metų Seimo rinkimų paliko savo, kaip kankinio-išgelbėtojo, įvaizdį dalinai nuošalyje ir ėmė kurti kitokį - modernios partijos, pasižyminčios ekonomine kompetencija - įvaizdį. Ši pasirinkta strategija buvo gana sėkminga ir įtikino gan nemažą rinkėjų dalį, tačiau šiame straipsnyje pasistengsiu išdėstyti argumentus, kodėl toks įvaizdis yra apgaulingas ir kodėl jis, sudėliojus visus taškus ant i, įtikinti vis dėlto neturėtų.

Verta pastebėti, kad Darbo partija, neatsitiktinai šiame straipsnyje pavadinta “komanda”, mėgina pristatyti save kaip savotišką kompetentingų asmenybių rinkinį, tačiau kai kurios aplinkybės, nepaisant sudaromos iliuzijos, liudija visiškai priešingai. Pasitelkime kad ir Vytauto Gapšio, Darbo partijos rinkiminiame sąraše įrašyto antruoju numeriu, pavyzdį ir prisiminkime LRT organizuotų debatų seriją, kurioje šis žmogus, debatuose nedalyvaujant V. Uspaskichui, uoliai žodis žodin kartojo savo partijos lyderio jau išsakytas frazes niekaip nesugebėdamas sukurti natūralumo įspūdžio, o vėliau, V. Uspaskichui jau esant debatų studijoje, visiškai nuolankiai ir netgi atrodydamas sau įprastai leidosi jo nuolat pertraukinėjamas. Netgi tuomet, kai, regis, buvo paruošęs gražų pamokslą, skirtą kitam debatų dalyviui konservatoriui J. Razmai.

Taip pat galėtume prisiminti ir politologo V. Laučiaus išsakytą teiginį, jog prieš aštuonerius metus kuriantis Darbo partijai, tuometinių trijų jos lyderių paklausus, su kuria už valstybės griovimą kritikuojama politine jėga laimėjus rinkimus būtų sudaroma koalicija, visi atsakė skirtingai. Tiesa vėliau, jau laimėjus rinkimus, veikta buvo vieningai (iki tol, kol po dvejų metų neįvyko V. Muntiano ir V. Uspaskicho konfliktas). Ką tai sako? Visų pirma, pakelkite rankas tie, kurie mano, jog nugalėjo ne V. Uspaskicho vizija. O tada išvada tampa labai paprasta - apsisprendimo kryžkelėje partija eina ten, kur rodo jos lyderio ambicija. Dabar galite pakelti rankas tie, kurie manote, kad partija buvo sukurta ir tebeegzistuoja kitokiu pagrindu nei pono Viktoro ambicija.

Antra iliuzija - Darbo partija yra politinė jėga, turinti milžinišką ekonominę kompetenciją. Taip, V. Uspaskichas išties yra sukūręs nemažai darbo vietų, tačiau tai, pagrįstai manytina, padarė iš dalies už mokestinės sistemos ribų, ne visiškai priklausydamas nuo Lietuvos ekonominių realijų. Negana to, V. Uspaskicho įmonės, skirtingai nuo nemažos dalies kitų stambių įmonių, liūto daliai savo rinkėjų tesugeba mokėti vos minimalų atlyginimą (tik formaliai, žinoma) ir skundžiasi, kad kol valstybė nepadidins minimumo, tol bet koks atlyginimo augimas jo įmonėse pasmerks bankrotui. Tiesa, tikrai yra įmonių, kuriose ne itin kvalifikuotam darbui mokami kur kas didesni nei minimalūs atlyginimai, tačiau, matyt, tai yra šiaip sau stebuklas.

Trečia iliuzija, kurią dažnai savo pasisakymais stengiasi sukurti V. Uspaskichas - Darbo partija Lietuvą  padarys civilizuotą, teisinę, visiškai demokratišką valstybę, kurioje valdžia gerbia žmones. Net jei ši politinė jėga to išties trokšta, suvokimas apie civilizuotumą, demokratiją ir panašius dalykus gali būti labai subjektyvus. Štai Darbo partijos atveju pagarba žmonėms - špygos iš televizijos ekranų, manipuliacija viešąja nuomone naudojantis vienu stambiausių žiniasklaidos tinklų Lietuvoje bei vokelis į rankas. Demokratija, kurios V. Uspaskichas neranda net Europos parlamente (tai reiškia, iš esmės ir apskritai Europoje) ir kurios moko valstybės prezidentę, Darbo partijos nuomone - išvis nežinia kas, tačiau visada gali būti, kad V. Uspaskichas - ne tik gabus dainininkas, kompetentingas šokių projektų komisijos narys bei šiaip tobulas viešasis asmuo, tačiau dar ir talentingas politikos filosofas.

Na o civilizuota ir teisinė valstybė, ko gero, yra ta, kurioje teisėsauga ne tik leidžia vilkinti, tačiau ir apskritai numoja ranka į bylas, kuriose reiškiami įtarimai stambiais ekonominiais ir finansiniais nusikaltimais bei kad ir juodąja buhalterija. Taip pat ta, kurioje būtų normalu patiems darant viską, kad byla būtų vilkinama, reikšti pretenzijas už bylos vilkinimą teisėsaugai. Ne tik reikšti pretenzijas, tačiau dėl to rengti dar ir primityvius bei manipuliatyvius mitingus. Tiesa, pagal pastarąjį kriterijų Lietuva jau būtų tiek civilizuota, tiek teisinė valstybė, tad, matyt, Viktoras ir jo “komanda” turi nemažai šiai sričiai pritaikytų, tačiau kol kas dar viešai nepaskelbtų genialių idėjų.

Iliuzija numeris keturi - Viktoras (kas be ko - ir jo “komanda”) yra sąžiningas ir rėžia visą tiesą į akis. Žinoma, nuostabi ir nepakartojama šio žmogaus charizma palyginti nemažai daliai žmonių sudaro būtent tokį įspūdį, tačiau pirma - sąžiningas pilietis niekuomet nevystys geriausiu atveju neskaidriu pavadintino verslo. Antra - sąžiningas žmogus niekuomet nesusitikinės su nusikalstamo pasaulio autoritetais (kad ir ponu Šviniumi), nes papraščiausiai neras su tokiais žmonėmis bendrų sąlyčio taškų. Trečia - sąžiningas žmogus niekuomet nemeluos visuomenei ramiu veidu vaidindamas socialiai teisingą turtuolį, kai veiksmai liudija priešingai. Ketvirta - …

Esmė tame, kad Darbo partijos ir jos lyderio praeityje tiek daug tamsių faktų, kad atskirai jie netgi ima atrodyti nereikšmingi, o jei jiems visiems būtų skirtas deramas dėmesys, straipsnis išeitų dar ilgesnis, nuobodesnis ir sunkiau skaitomas nei šis.

Sakysite - visi jie vagia, tad kodėl nebalsavus už tą, kuris, atrodo, gali pasidalinti? Čia geriausiai tiktų gan vulgarus pavyzdys, nes taip sakyti yra tas pats, kas teigti, jog mama vaikystėje mušė, tėvas prievartavo, tačiau labiau mylimas liko pastarasis - mat vis tiek pavykdavo patirti nors kažkokį malonumą.

Tad ačiū tiems, kurie šį straipsnį įveikė. Ačiū tiems, kurie neliks abejingi.

P. S. Tai nėra rinkiminė agitacija, nes nesu niekaip suinteresuotas skatinti balsuoti už kurią nors partiją. Tai - savotiškas įspėjimas rinkėjams, laisva vienos partijos bei jos lyderio biografijos interpretacija.