Prezidentės reitingai ir toliau smunka. Kodėl?

Naujausia “Vilmorus” atlikta visuomenės nuomonės apklausa, publikuota “Lietuvos ryte”, teigia, jog D. Grybauskaitės populiarumas, pradėjęs smukti po Seimo rinkimų, ir toliau mąžta. Metų pradžioje dar buvęs apie 80 procentų, prezidentės palaikymas dabar tesiekia 50,3 procento. Kokios to priežastys?

Tai galima vertinti kaip rinkėjų mąstymo, švelniai tariant, keistumą. Tie patys rinkėjai tą pačią prezidentę, kuri dėstė partinėje mokykloje ir po nepriklausomybės atkūrimo liko “ant platformos”, iki šių seimo rinkimų vertino neįtikėtinai teigiamai, o prezidentė pasižymėdavo vos vienu kitu griežtu, dirbtiniu tonu pasakytu pareiškimu, tačiau jokios aktyvios veiklos apart kosmetinių pakeitimų inicijavimo kai kuriose valstybės institucijose nevykdė.

Informacija apie jos veiklą ankstyvuoju Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu iki šiol nebuvo taip garsiai eskaluojama, tačiau piliečiui, sekančiam viešąją erdvę, iš tiesų buvo pasiekiama ganėtinai seniai, tad, rodos, galima teigti, jog esminis faktorius, dėl kurio ėmė mažėti prezidentės populiarumas, buvo jos vaidmuo Vyriausybės formavime.

Ir vėlgi - seniai buvo aišku, kad prezidentė yra TS-LKD suformuotos vyriausybės rėmėja, tačiau šį kartą ji pademonstravo išskirtinį nepalankumą Darbo partijai. Tiesa, regis, būtent Darbo partijos rinkėjai jau iki šiol prezidentę turėjo vertinti neigiamai, kadangi darbiečių lyderis V. Uspaskichas senokai nevengia pamokyti prezidentę, kokia išties turėtų būti demokratinė ir civilizuota valstybė, suprask, D. Grybauskaitė nesuvokia net šių pamatinių dalykų, taigi, neabejotinai yra vertintina neigiamai.

Aiškiai matyti, jog dalis Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, nesugeba blaiviai vertinti, kas yra kas. Prezidentė, praeityje glaudžiai susijusi su TSKP veikla, kuriai būdinga griežta, populistinei artima retorika; kuri aiškiai remia dešiniųjų vyriausybę, tačiau pati veikia gan pasyviai ir savo pačios retorikos realiais veiksmais nepateisina, puikiai tinka maždaug aštuoniasdešimčiai procentų Lietuvos rinkėjų, bet staiga jos reitingai smunka.

Kodėl? Vienas iš variantų - žiniasklaida ima garsiau kalbėti apie iki šiol visiškai aiškų buvusį faktą, kad D. Grybauskaitė ir po Kovo 11-osios liko TSKP sudėtyje bei toliau dėstė aukštojoje partinėje mokykloje. Jei būtent dėl to sumažėjo prezidentės populiarumas, teigtina, jog Lietuvos visuomenė tikrai nėra pakankamai sąmoninga bei nuosekliai viešosios erdvės neseka, kadangi kitu atveju poreikio, kad kažkas iš televizijos ekranų pasakytų, kas yra juoda, o kas - balta, nebūtų atsiradę - rinkėjai, turėdami visas galimybes pasiekti seniai aiškius prezidentės biografijos faktus, būtų susivokę patys, o išvadų, pateiktų ant lėkštutės, jiems nebūtų prireikę - prezidentės reitingai būtų kritę dar prieš porą - trejetą metų, kai tie faktai išaiškėjo.

Kitas variantas - visi Darbo partijos rinkėjai po to, kai prezidentė pareiškė, jog nenori matyti šios partijos Vyriausybėje, nustojo rėmę prezidentę. Tačiau jeigu Darbo partijos rinkėjai būtų sąmoningi ir nuoseklūs, šio momento jie nė nebūtų laukę, o prezidentę neigiamai vertinti būtų pradėję jau tada, kai Viktoras Uspaskichas pareiškė, jog ji netinkamai įsivaizduoja teisinę ir demokratinę Lietuvą, kas, ko gero, laikytina esminiu politiko trūkumu.

Dar vienas variantas - didelei daliai lietuvių, nepriklausomai nuo to, už kokią partiją jie balsavo, beprotiškai rūpi, kad Lietuvoje politikai, įskaitant prezidentę, veiktų griežtai pagal Konstituciją ir įstatymus, kas, turint omenyje dažną dalies piliečių palankumą populistiniams pažadams, taigi, dažniausiai tuo pat metu - ir menką ekonominį, dažniausiai taip pat ir teisinį išprusimą, sunkiai tikėtina. Nebent šio standarto, kurį politikai privalo atitikti, taikymas iš rinkėjų pusės yra selektyvus. Ir, nepaisant to, kad juos ne itin jaudina, pavyzdžiui, Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo santykiai su Lietuvos įstatymine baze, piliečiai buvo šokiruoti prezidentės elgesio besiformuojančios koalicijos atžvilgiu. Tiesa, čia reikėtų paminėti, kad, ko gero, labai retas teisininkas sugebėtų rasti, kaip tiesiogiai, be išvedžiojimų D. Grybauskaitė minėtu atveju pažeidė Konstituciją ar kitus įstatymus, kadangi jos elgesyje galime įžvelgti tik stiprų politinį spaudimą, iš tiesų nesiimant jokių tiesioginių priemonių, kurios peržengtų prezidentės turimus įgaliojimus. Taigi, gauname keliagubą paradoksą - jeigu D. Grybauskaitės populiarumas sumažėjo dėl jos veikimo neva nepaisant Konstitucijos ir įstatymų, tai galėjo atsitikti tik tuo atveju, jei teisiškai neišprusę rinkėjai pritaikė prezidentei dvigubus standartus, taip pasmerkdami ją dėl iš pažiūros ne visiškai teisiškai nepriekaištingai atrodžiusios procedūros, kurios metu D. Grybauskaitė konfrontavo su taip pat ne visiškai teisiškai nepriekaištingai atrodančia politine jėga.

Dar kitas variantas - nemažai daliai rinkėjų nepatiko tai, kad prezidentė kvestionavo rinkėjų valią. Tačiau vėlgi - neturėdama jokių realių instrumentų uždrausti Darbo partijai būti formuojamos Vyriausybės dalimi, D. Grybauskaitė tik taikė politinį spaudimą formaliai neperžengdama jokių įstatyminės bazės jai brėžiamų ribų. Realiu rinkėjų valios kvestionavimu valstybės vadovės elgesį galima būtų laikyti tik tuomet, jei ji būtų pareiškusi, jog didžiausio rinkėjų pasitikėjimo sulaukę socialdemokratai negali formuoti Vyriausybės (ką pareiškęs Valdas Adamkus 2000 m. išlaikė maždaug stabilius reitingus) arba teigusi, jog turi būti suformuota mažumos Vyriausybė, kurią sudarytų mažiau nei 71 Seimo narys bei kuri atstovautų mažiau nei 50 procentų rinkimuose dalyvavusių piliečių. Vėlgi, paradoksas - rinkėjai galimai liko pasipiktinę tuo, ko, manytina, iš esmės nė nebuvo.

Bet kuriuo iš šių atvejų galime konstatuoti faktą, jog D. Grybauskaitės reitingai smuko dėl to, kad nemažai daliai Lietuvos piliečių (šiuo atveju - apie 20-30 procentų) informaciją bei iš jos daromas išvadas būtina pateikti ant lėkštutės. Būtina, kad vertybės, kuriomis prezidentė vadovaujasi jau seniai, pasireikštų visame gražume, tai yra, aiškiai tvyrojusi įtampa tarp jos ir Darbo partijos išvirstų į akivaizdžiai demonstruojamą nepalankumą šiai politinei jėgai, o apie jos 1990-aisiais išlikusias sąsajas su TSKP, kurios buvo ir taip aiškios, savaitę kitą trimituotų kai kurios televizijos. Po viso šito D. Grybauskaitės reitingai pagaliau nustojo buvę butaforiniai, o viešajai erdvei už piliečius pagaliau pagaliau sukramčius visą informaciją apie prezidentę, ją dabar, galima gan drąsiai teigti, palaiko tik tie, kurių politinės pažiūros bei vertybės yra artimos prezidentės pažiūroms. Dar daugiau - ši reitingų karuselė atvėrė dar vieną Lietuvos pilietinės visuomenės ydą - sąmoningumo stoką.

Laiškas po mūsų ateinančioms gyvybėms

Šis laiškas yra nesubalansuotas niurgzliams, todėl rekomenduoju nebeskaityti tik tuo atveju, jei jūs nemėgstate būti linksmas. Ir taip, tai panašu į šyvos kumelės sapną.

Publikuota DELFI 2012.12.21

     Sveiki žalsvi, ryži ar širmi žmogeliukai!

  Gruodžio 21d. turėtų būti jau penktoji mano pasaulio pabaiga. Šią turiningą sukaktį nusprendžiau pažymėti prie paprasčiausio kefyro stiklinės su draugais, bet jei skaitote šį laišką, tai reiškia, kad man šis planas neišdegė.

  Turbūt galvojate, kodėl visa tai nutiko? Deja, mes, žmonės, ėjome savidestrukcine kryptimi: leidome amerikiečiams išvogti naftą, rusams išgerti degtinę, korėjiečiams suvalgyti šunis ir belgams išsimiegoti. Dėl šių dalykų kilo didelis chaosas: rožinės mergaitės nebegalėjo nuvykti į One Direction koncertą, nusipirkti kišeninių šunelių bei tikriems vyrams nusipirkti 80‘tųjų BMW. Tai buvo tikra tragedija: kilo masinės riaušes su šūkiais „Justiną į prezidentus“ ir „Nepažeidinėkime morkyčių teisių!“, prasidėjo masinis korėjiečių badas bei pasaulinio mąsto blaivystė. Daug žmonių pradėjo šokti iš aukštų vietų, pradedant ofisais ir baigiant grūdų sandėliais, nes jų pasauliui atėjo galas.

  Kitą vertus, nebuvo taip baisu, nes atsirado daug laisvo ploto, nors kartais ir apsaugoto šunimis. Net vaivorykštė atrodė nebe tokia banali, nes joje nebuvo rožinės spalvos. Bet gi dėl to pasaulis negali baigtis. Buvo kita priežastis. Baisu tai pripažinti, bet bijau, kad pasaulį sužlugdė... alus. Kaip kažkas dainavo, alaus danguje nėra, todėl mes čia, bare. Taip ir buvo-žmonės nuo sunkumų slėpėsi baruose ir ten šventė ir gėrė tiek, kad jūra buvo ligi kelių. Bėda buvo tame, kad tą jūra buvo alaus jūra, nes visi skendo aluje. Staiga į alų kažkas pradėjo pilti naujų narkotikų, kurie žmones paverčia zombiais, kurie kažkodėl ieško arbūzų, kad galėtų juos nešioti ant galvos.

  Tie zombiai sužlugdė pasaulį-jie ėmė naikinti parduotuves ir valgyti visą maistą tol, kol rasdavo tą tinkamą arbūzą. Zombiai buvo sutramdyti, bet jau buvo per velu, kadangi prasidėjo pragaištingas arbūzų deficitas ir pasaulis žlugo dėl prasidėjusių Arbūzų karų. Galutinį tašką padėjo Šiaurės Korėja, nes pardavė cheminį ginklą teroristinei grupuotei „Mazochistų Brolija“. Jie nusprendė, kad pasauliui metas pajusti mazochizmo jėga ir paleido raupų virusą, taip galutinai išžudydami likusius gyvus po zombių invazijos ir karų.

  Tai tiek tos praeities. Kaip sakė, kas buvo-pražuvo ir metas gyventi toliau. Nors kai kurie sakytų, kad toks gyvenimas saloje, kurią apsupę tavo kraujo norintys mutantai, bet nėra taip blogai: pagaliau jaučiu vėją ir jo ošimą ir nebereikia kreipti dėmesio į jo kryptį, nes visur vienodai dvelkia tais pačiais mutantais. Tokioje aplinkoje tiesiog atrandi gyvenimo grožį. Taigi sėkmės ir tikiuosi nepaklysit taip kaip mes, žmonės.

Iš visos širdies,

Einoras

Vaikai, DELFI ir apytankės.

Čia šiaip debilės, bet jos irgi naršo socialiniuose tinkluose.

  Sveiki visi, praėjo daug laiko po mano paskutinio straipsnio. Nebijokit, nenusitrenkiau skydinėj (Irmantas bandė laidų izoliaciją, žinot, jis vis pamiršta, kad izoliacinės juostos nuo laidų lupinėt nevalia)-tiesiog nusprendžiau, kad man reikia kūrybinių atostogų, kurias nusprendžiau praleisti įstaigoje, daugumos paniekinamai vadinamoje mokykla.

 Bet tai nesvarbu, nes šį vakarą aš ne apie mokyklas. Praeitą vakarą mane pasiekė laiškas, kuriame rašoma, kad laimėjau DELFIO konkurse. Maniškis rašinys paprastas ir, jei domina, skaitykite jį čia. Žinoma, apsidžiaugiau iki neregėtų aukštumų, nes visada malonu gauti dovanų, ir ypač už rašinį, kuris skirtas gauti dovanoms. Jei norite suprasti jo mintį, paskaitykite ir po to pagalvokite, tada suprasite. :)

 Tik vat, aš noriu rašyti ir ne apie savo pasiekimus, kad ir kokie jie geri. Man labai užkliuvo tema "Ar prieiga prie socialinių tinklų turėtų būti suteikta tik asmenims nuo 18 metų amžiaus?". Tema aktuali ir bei įdomi, nieko nesakau. Aš net žadėjau pats rašyti apie soc. tinklus, bet vienas šunėkas labai taikliai parašė: "Vat linksmiausia būtų, jei koks nepilnametis parašytų straipsniuką apie tai, kad interneto prieiga nepilnamečiams turėtų būti apribota". Dėkoju jam, jis man padėjo nesusimauti. Jeigu nesupratote šios šunėko minties, rekomenduoju baigti skaityti čia. Jeigu supratote, galime tęsti!

Jeigu jūs nieko nesuvokiate ir nemąstote, tai štai, jūsų išganymas, jūsų avinėlis, nuleistas tiesiai iš Bilo Gateso užrašų. Dabar džiaukitės jo teikiamomis galimybėmis kol aš tęsiu su kitais.

 Na, bet vis tiek galit sakyt, kodėl vaikai negali rašyti apie socialinių tinklų draudimą jiems? Tikrai, kokia didelė neteisybė! Juk vaikai irgi turi savo nuomonę šiuo juos liečiančių klausimu! Jie yra svarbiausi čia, taigi kodėl jie čia turi būti čiaupiami per visus galus, kad tik eitų daryti namų darbus ir tvarkytųsi kambarius? Tai visai paprasta, bet kam aš gaišinsiu laiką? Paprasčiau paklausiu jūsų pačių: kodėl kaliniai nesprendžia savo kalėjimo laiko? Kodėl ginkluoti pamišėliai nesprendžia ginklų išdavimo tvarkos? Kodėl negalima nurodinėti už ką balsuoti? O kodėl šiaip idiotai nesprendžia savo būsimo darbo vietos? Atsakykite į šiuos klausimus ir būsit išganyti ir suprasit. Ši mintis nėra materiali, paprastai išreiškiama, nes tai yra tiesiog bendras supratimas tarp žmonių, ko tiesiog negalima daryti. Kaip kartą vienas veikėjas sakė: "Надо, Федя, надо!"

Nemokat rusų kalbos? Mokykitės!

 Taip taip, manysit, kad esu baisus žmogus, nes mėgstu engti kitų nuomonę (bent po šito straipsnio taip manysit). Ir jūs klystate, nes esu tolerantiškas žmogus. Tikrai, nes esu pakantus nuomonėms, bet čia tema gal tik mano dienoraščiui, kurį paslėpsiu kokioje dėžėj su sprogstamomis medžiagomis ir pasiųsiu į karinį poligoną, sprogdinimams. Mano mintys tikrai nėra gėlytėmis sėtos (nors pamažu jas kažkas užsodina). Ir tebūnie. Su šiomis savo keistomis mintimis palieku jus šį vakarą. Sėkmės!

Darbo partija - kodėl vis dėlto derėtų ištarti ne?

Iki rinkimų likus vos akimirkai, didžioji apklausų dalis rodo, kad gausiausio palaikymo spalio 14-ąją gali tikėtis Darbo partija. Atrodo, rinkėjai sėkmingai pamiršo viską, kas vyko prieš kelerius metus, pamiršo savo nusivylimą šia akimirksniu prieš 2004 m. Seimo rinkimus iškilusia partija ir yra pasiryžę vėl patikėti galimybę formuoti valdančiąją koaliciją V. Uspaskichui ir kompanijai.

Priežasčių tam galime surasti pačių įvairiausių - visų pirma, žinoma, laikas gydo žaizdas, visų antra, V. Uspaskichas su savo “komanda” nuo pat nesėkmingų 2008-ųjų metų Seimo rinkimų paliko savo, kaip kankinio-išgelbėtojo, įvaizdį dalinai nuošalyje ir ėmė kurti kitokį - modernios partijos, pasižyminčios ekonomine kompetencija - įvaizdį. Ši pasirinkta strategija buvo gana sėkminga ir įtikino gan nemažą rinkėjų dalį, tačiau šiame straipsnyje pasistengsiu išdėstyti argumentus, kodėl toks įvaizdis yra apgaulingas ir kodėl jis, sudėliojus visus taškus ant i, įtikinti vis dėlto neturėtų.

Verta pastebėti, kad Darbo partija, neatsitiktinai šiame straipsnyje pavadinta “komanda”, mėgina pristatyti save kaip savotišką kompetentingų asmenybių rinkinį, tačiau kai kurios aplinkybės, nepaisant sudaromos iliuzijos, liudija visiškai priešingai. Pasitelkime kad ir Vytauto Gapšio, Darbo partijos rinkiminiame sąraše įrašyto antruoju numeriu, pavyzdį ir prisiminkime LRT organizuotų debatų seriją, kurioje šis žmogus, debatuose nedalyvaujant V. Uspaskichui, uoliai žodis žodin kartojo savo partijos lyderio jau išsakytas frazes niekaip nesugebėdamas sukurti natūralumo įspūdžio, o vėliau, V. Uspaskichui jau esant debatų studijoje, visiškai nuolankiai ir netgi atrodydamas sau įprastai leidosi jo nuolat pertraukinėjamas. Netgi tuomet, kai, regis, buvo paruošęs gražų pamokslą, skirtą kitam debatų dalyviui konservatoriui J. Razmai.

Taip pat galėtume prisiminti ir politologo V. Laučiaus išsakytą teiginį, jog prieš aštuonerius metus kuriantis Darbo partijai, tuometinių trijų jos lyderių paklausus, su kuria už valstybės griovimą kritikuojama politine jėga laimėjus rinkimus būtų sudaroma koalicija, visi atsakė skirtingai. Tiesa vėliau, jau laimėjus rinkimus, veikta buvo vieningai (iki tol, kol po dvejų metų neįvyko V. Muntiano ir V. Uspaskicho konfliktas). Ką tai sako? Visų pirma, pakelkite rankas tie, kurie mano, jog nugalėjo ne V. Uspaskicho vizija. O tada išvada tampa labai paprasta - apsisprendimo kryžkelėje partija eina ten, kur rodo jos lyderio ambicija. Dabar galite pakelti rankas tie, kurie manote, kad partija buvo sukurta ir tebeegzistuoja kitokiu pagrindu nei pono Viktoro ambicija.

Antra iliuzija - Darbo partija yra politinė jėga, turinti milžinišką ekonominę kompetenciją. Taip, V. Uspaskichas išties yra sukūręs nemažai darbo vietų, tačiau tai, pagrįstai manytina, padarė iš dalies už mokestinės sistemos ribų, ne visiškai priklausydamas nuo Lietuvos ekonominių realijų. Negana to, V. Uspaskicho įmonės, skirtingai nuo nemažos dalies kitų stambių įmonių, liūto daliai savo rinkėjų tesugeba mokėti vos minimalų atlyginimą (tik formaliai, žinoma) ir skundžiasi, kad kol valstybė nepadidins minimumo, tol bet koks atlyginimo augimas jo įmonėse pasmerks bankrotui. Tiesa, tikrai yra įmonių, kuriose ne itin kvalifikuotam darbui mokami kur kas didesni nei minimalūs atlyginimai, tačiau, matyt, tai yra šiaip sau stebuklas.

Trečia iliuzija, kurią dažnai savo pasisakymais stengiasi sukurti V. Uspaskichas - Darbo partija Lietuvą  padarys civilizuotą, teisinę, visiškai demokratišką valstybę, kurioje valdžia gerbia žmones. Net jei ši politinė jėga to išties trokšta, suvokimas apie civilizuotumą, demokratiją ir panašius dalykus gali būti labai subjektyvus. Štai Darbo partijos atveju pagarba žmonėms - špygos iš televizijos ekranų, manipuliacija viešąja nuomone naudojantis vienu stambiausių žiniasklaidos tinklų Lietuvoje bei vokelis į rankas. Demokratija, kurios V. Uspaskichas neranda net Europos parlamente (tai reiškia, iš esmės ir apskritai Europoje) ir kurios moko valstybės prezidentę, Darbo partijos nuomone - išvis nežinia kas, tačiau visada gali būti, kad V. Uspaskichas - ne tik gabus dainininkas, kompetentingas šokių projektų komisijos narys bei šiaip tobulas viešasis asmuo, tačiau dar ir talentingas politikos filosofas.

Na o civilizuota ir teisinė valstybė, ko gero, yra ta, kurioje teisėsauga ne tik leidžia vilkinti, tačiau ir apskritai numoja ranka į bylas, kuriose reiškiami įtarimai stambiais ekonominiais ir finansiniais nusikaltimais bei kad ir juodąja buhalterija. Taip pat ta, kurioje būtų normalu patiems darant viską, kad byla būtų vilkinama, reikšti pretenzijas už bylos vilkinimą teisėsaugai. Ne tik reikšti pretenzijas, tačiau dėl to rengti dar ir primityvius bei manipuliatyvius mitingus. Tiesa, pagal pastarąjį kriterijų Lietuva jau būtų tiek civilizuota, tiek teisinė valstybė, tad, matyt, Viktoras ir jo “komanda” turi nemažai šiai sričiai pritaikytų, tačiau kol kas dar viešai nepaskelbtų genialių idėjų.

Iliuzija numeris keturi - Viktoras (kas be ko - ir jo “komanda”) yra sąžiningas ir rėžia visą tiesą į akis. Žinoma, nuostabi ir nepakartojama šio žmogaus charizma palyginti nemažai daliai žmonių sudaro būtent tokį įspūdį, tačiau pirma - sąžiningas pilietis niekuomet nevystys geriausiu atveju neskaidriu pavadintino verslo. Antra - sąžiningas žmogus niekuomet nesusitikinės su nusikalstamo pasaulio autoritetais (kad ir ponu Šviniumi), nes papraščiausiai neras su tokiais žmonėmis bendrų sąlyčio taškų. Trečia - sąžiningas žmogus niekuomet nemeluos visuomenei ramiu veidu vaidindamas socialiai teisingą turtuolį, kai veiksmai liudija priešingai. Ketvirta - …

Esmė tame, kad Darbo partijos ir jos lyderio praeityje tiek daug tamsių faktų, kad atskirai jie netgi ima atrodyti nereikšmingi, o jei jiems visiems būtų skirtas deramas dėmesys, straipsnis išeitų dar ilgesnis, nuobodesnis ir sunkiau skaitomas nei šis.

Sakysite - visi jie vagia, tad kodėl nebalsavus už tą, kuris, atrodo, gali pasidalinti? Čia geriausiai tiktų gan vulgarus pavyzdys, nes taip sakyti yra tas pats, kas teigti, jog mama vaikystėje mušė, tėvas prievartavo, tačiau labiau mylimas liko pastarasis - mat vis tiek pavykdavo patirti nors kažkokį malonumą.

Tad ačiū tiems, kurie šį straipsnį įveikė. Ačiū tiems, kurie neliks abejingi.

P. S. Tai nėra rinkiminė agitacija, nes nesu niekaip suinteresuotas skatinti balsuoti už kurią nors partiją. Tai - savotiškas įspėjimas rinkėjams, laisva vienos partijos bei jos lyderio biografijos interpretacija.

Rasistiniai ir antisemitiniai P. Leščinsko išpuoliai Londone

Pastaruoju metu Lietuvos bei netgi užsienio žiniasklaidoje itin išpopuliarėjo viena tema - Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės sirgalius Petras Leščinskas bei jo nenumaldoma aistra naciams, atvirai demonstruojama krepšinio rungtynių metu. Toks reiškinys pirmiausiai papiktino Londono olimpinės krepšinio arenos apsaugos darbuotojus, kurie nusprendė, kad už tokį akibrokštą Lietuvos sirgalių reikia nubausti. Procesas vyko sklandžiai, ir netrukus savo kaltes P. Leščinskui teko išsipirkti - jam buvo skirta itin nemaža bauda.

Šios istorijos atgarsiai, žinoma, atkeliavo ir iki Lietuvos. Apie minėtą sirgalių kalbėjo, savo nuomonę reiškė visi, kas netingi - nuo budulių iki itin intelektualių žmonių. Ypač netingi ir intelektuali (bent jau jos pačios nuomone tai tikrai) pasirodė viena mergina - Jūratė Juškaitė, negailestingai pasmerkusi Lietuvos gėdą - žmogų, savo rasistiniu ir antisemitiniu IŠPUOLIU, pasak autorės, nustelbusį net Rūtos Meilutytės pergalę (?!).

Vos perskaičius panelės Jūratės traktatą mane užplūdo liūdnų jausmų lavina - ėmiau jaustis it visiškai bejėgis žmogus, negalintis nieko pakeisti bei prieš savo valią dalyvaujantis kone visuotiniame sąmoksle, kuriuo siekiama žmonių pasąmonėje skleisti nacių ideologiją ir galų gale atvesti šį politinį sambūrį į valdžią - šįkart pradedant nuo Lietuvos.

Tokius jausmus man sukėlė vienas prisiminimas iš ne tokios jau ir tolimos praeities - Europos vyrų krepšinio čempionato, pernai vykusio Lietuvoje. Ir aš ten buvau, laimingas pergalės dainas dainavau, tačiau, pasirodo, pakilios nuotaikos apakintas neatkreipiau dėmesio į tai, jog arenose nuolat rinkdavosi nuo kelių iki keliolikos tūkstančių nacių, kurie, dukart suploję, keldavo į viršų rankas (kartais, o Dieve mano, tik DEŠINĘ). Taip keliskart pasielgiau ir aš. Matyt, mano pasąmonę sėkmingai paveikė tūkstančiai į areną susibūrusių sąmokslininkų - buvo išlaisvinta giliai mano širdyje slypinti nacio prigimtis. Kai pagalvoji, kad iš tų piktadarių dalis jau kone dešimtį metų vyksta į užsienio šalis palaikyti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės, pasidaro baugoka, kadangi nacių ideologija tokiu būdu sklinda nevaržomai.

O mūsų arenų apsauga, policija bei kitos atsakingos struktūros, priešingai nei jų atitikmenys Didžiojoje Britanijoje, nesugeba sustabdyti tokio košmaro net ir tada, kai tai vyksta panosėje.
Juk vos prieš metus žmonės, vilkėdami žalias trumparankoves SS uniformas su užrašu “Lietuva”, puoselėdami nuoširdžias bei tyras it šaltinio vanduo simpatijas Hitleriui, viešai demonstravo savo palankumą nacionalsocialistų partijai, bet liko nenubausti. Jų kaltės bei pavojaus, kurį kelia toks elgesys, už saugumą atsakingoms Lietuvos institucijoms bei tą pačią funkciją atliekantiems kitokio pobūdžio dariniams įžvelgti nepavyko. Nesuvokiame kol kas mes, provincialūs lietuviai, vakarietiškų (o gal britiškų?) vertybių, negrindžiame jomis netgi globaliniu požiūrių svarbių sprendimų kaip šis. Ir šiuo atveju - ačiū Dievui.

Olimpinė matematika

Visų pirma, jei jau kalbame apie Olimpiadą, norisi dar kartą visą Lietuvą pasveikinti su Olimpinių auksu. Bet šįkart - apie kitą rungtį....

Krepšinis tai vadinama. Rungtis, kuri visada sulaukdavo didžiausio susidomėjimo ir, nors šiemet ją kiek užgožė nuostabus R.Meilutytės pasirodymas, krepšinio fanai po truputį grįžta į savas vėžes. Visgi šios vėžės dabar yra tokios sudėtingos, kad apie jas būtų galima pakalbėti atskirai.

Neišsigąskite, kad pavadinau šį įrašiuką matematika. Ne apie mokyklinę kalbėsim... Apie Olimpinę, kuri yra daug paprastesnė ir lengviau suvokiama dauguma atvėju. Visgi, šįkart tai pakankamai sudėtinga...

Po dviejų dienų, kaip žinome, 3 komandos krepšinio turnyro A grupėje iškovojo po 1 pergalę ir patyrė vieną pralaimėjimą. Tos komandos yra Argentina, Lietuva ir Prancūzija. Čia reikėtų priminti tą krepšinio turnyrų taisyklę, kad komandoms surinkus po lygiai pergalių, vietos padalinamos pagal tarpusavyje įmestų ir praleistų taškų skirtumą. Šiuo atvėju, mūsų rinktinė, nusileidusi Argentinai 23 taškų skirtumu, yra paskutinė. Prancūzija turi +7 taškus, vakar įveikusi mūsų skriaudikus ir yra antra. Pirmauja vis dar Argentina, turinti +16 taškų (+23-7). Tokiu atveju, galime paskaičiuoti, ko reikia lietuviams, jei jie nori patekti į kitą etapą kuo aukštesnėje pozicijoje.

1 - Idealizuotas variantas
Jei visos trys komandos patirs nesekmes tik prieš JAV rinktinę ir, jei prancūzai praloš mūsiškiams, situacija bus būtent tokia, kuri aprašyta aukštesnėje pastraipoje. Tokiu atveju, viską lems taškų skirtumas tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Prancūzai, norint aplenkti Argentiną, privalo lietuvius įveikti bent jau 1 taško skirtumu. Tuomet abi komandos turėtų po lygiai pergalių, o, kadangi, tarpusavio mačą laimėjo prancūzai, jie liktų aukštesnėje - 2 vietoje. Tokiu atvėju turnyrinė lentelė po rytojaus varžybų atrodys štai taip
1. JAV
2. Prancūzija
3. Argentina
4. Lietuva
Vistik šis scenarijus nelabai tiktų Lietuvos rinktinei, todėl panagrinėkime antrąjį įmanomą (idealizuotą) variantą, kuriame visos komandos pasidalina po lygiai pergalių. Tokiu atveju, Lietuva turi net 3 opcijas. Pirmoji - laimėti prieš prancūzus 1-14 taškų skirtumu. Tačiau ši opcija tinka lygiai taip pat, kaip ir pralaimėjimas, nes Lietuva nepavytų prancūzų pagal balansą - turnyrinė lentelė atrodytų lygiai taip pat, kaip aukščiau parodyta.
Antroji opcija - Lietuva nugali prancūzus bent 15 taškų skirtumu. Tokia pergalė lietuvaičiams duotų šiek tiek vaisių - jie pakiltų iš ketvirtos pozicijos į trečią, aplenkdami Prancūzijos rinktinę.
Trečia opcija yra įveikti prancūzus 40 taškų skirtumu. Tokiu atveju, Lietuva į kitą etapą žengtų kaip antra komanda grupėje, treti liktų argentiniečiai, o ketvirti - prancūzai.

Vertinant visus šiuos keturias šio, idealizuoto varianto, baigtis, turbūt, realiausia būtų iškovoti pergalę prieš prancūzus bent 1 tašku. Visgi, tai lietuviams visiškai negelbsti. Kad ir kaip nemalonu - vakarykštė prancūzų pergalė buvo visiškai nereikalinga. Lietuviai tokiu atveju Argentinos vistiek nebeaplenks, o vietoj to, kad būtų užtekę vos 1 taško pergalės prieš prancūzus, kad aplenkti juos - dabar reikės +15 taškų.

2 - Netikėtumo variantas. Olimpiadoje silpnų komandų nebūna, todėl visai įmanomas variantas, kad viena ar kita komanda iš šio trejeto galėtų netikėtai paslysti arba iškovoti netikėtą pergalę prieš JAV. Šiuo atveju, naudingiausia, žinoma būtų Lietuvos pergalė. Jei Lietuviai grupėje daugiau nebepraloš - liks pirmi. Jei netikėtą pergalę iškovos Argentina - lietuviams užteks vieno taško pergalės prieš prancūzus. Prancūzai, kaip žinome, jau žaidė su JAV ir pergalės prieš ją tikrai neiškovos.
Jei kuri nors komanda paslystų, situacija būtų labai panaši, tačiau, pralaimėjus lietuviams, jie liktų ketvirti. Pralaimėjus kitoms - Lietuva automatiškai jas aplenktų.

Taigi tokia mažytė apžvalga prieš rytdieną. Gero ir pergalingo krepšinio!!!

Trys milijonai vilčių (II)

Iki olimpinių žaidynių liko vos dvi dienos, todėl Skydinės korespondentai nemiega ir pateikia jums karščiausias prognozes apie olimpinį krepšinio turnyrą. Šįkart kalbėsime apie B grupę ir atkrintamąsias, bei galutinai įvertinsime visų komandų pajėgumus ir galimybes.

Praėjusiame įraše kalbėjau apie Lietuvos krepšinio rinktinės perspektyvas iškopti iš grupės etapo. Preliminariais skaičiavimais, realiausias variantas, priminsiu, atrodo šitaip :
1. JAV
2. Prancūzija
3. Lietuva
4. Argentina           
5. Nigerija
6. Tunisas

Tokiu atveju, pagal olimpinę schemą mūsų rinktinei ketvirtfinalyje tektų kovoti su 2 vietą užėmusia komanda. Šiandien galime panagrinėti B grupės perspektyvas ir paspėlioti, kasgi galėtų būti ta komanda, kuri susirungs su Lietuva ketvirtfinalyje.

B grupė atrodo šitaip :
Ispanija
Rusija
Brazilija
Didžioji Britanija
Kinija
Australija

Ši grupė, kai kuriais atžvilgiais atrodo daug sudėtingesnė nei mūsų grupė A. Pirmiausia todėl, jog šios grupės pajėgumas yra labai apylygus. Savotiškai tai teikia pliusus silpnesnėms komandoms užimti aukštas vietas grupėje, tačiau favoritai, suklupę vos vieną kartą netinkamoj vietoje gali būti eliminuoti.

Žvelgiant į šių komandų sąrašą pirmiausiai į akis krenta Europos čempionais dukart paeiliui tapę ispanai. Ši rinktinė jau kelinti metai atrodo labai stiprūs ir užtikrinti. Prisimenant 2006 metų Pasaulio čempionato auksą, 2008 Olimpiados sidabrą, 2009 ir 2011 Europos auksą daugelį rinktinių gali nukratyti siaubas. Ispanai prieš keletą dienų taip pat buvo surėmę ginklus su favoritais laikomais JAV krepšininkais. Tiesa, tas mačas parodė jog komanda nėra tobula ir ją amerikiečiams pavyko įveikti net 22 taškų skirtumu. Ispanų smogiamasis trejetas Olimpiadoje turėtų atrodyti taip: P.Gasol, J.C. Navarro, R.Fernandez. Šiems žaidėjams puikiai talkina natūralizuotas afrikietis, gynybos specialistas ir blokų karalius, S.Ibaka. Manau, ši komanda yra pagrindinė favoritė į šios grupės nugalėtojų titulą. Tai reikštų, jog mūsų blogo apskaičiavimais šiai rinktinei tektų ketvirtfinalyje kovoti su Argentina.

Savimi pasitikintys rusai teigia, jog jei Lietuva ketvirtfinalyje susitiktų su jų komanda, neabejotina favorite būtų Rusijos rinktinė. Kad ir kaip būtų, panašu, jog toks variantas, kad šioms ekipoms teks susirungti šiame etape pakankamai realus, kadangi Rusijos rinktinė atrodo labai stabiliai ir pavojingai, yra puikiai sudėta tiek fiziškai, tiek taktiškai, mėgsta greitą žaidimą. Panašu, jog šiai rinktinei kėblumų iškovoti pergalę gali kelti tik Ispanijos rinktinė.

Nereikia nuvertinti ir dar vienos P. Amerikos komandos Brazilijos. Šios žaidėjai jau yra užsimoję iš Olimpiados parsivežti medalius, tačiau prisiminus, kad Olimpiados lygis yra ypač aukštas, galime prognozuoti, jog ši komanda pagal tikimybių teoriją turėtų savo grupėje užimti trečiąją vietą. Visgi, tai bus komanda, kuri turėtų pridaryti didžiausių kėblumų Rusijos rinktinei kovojant dėl antros vietos grupėje. Rinktinė turi keletą NBA žaidėjų, mėgsta labai greitą ir atletišką žaidimą. Nereiktų atsikratyti minties, jog ši rinktinė palankiomis aplinkybėmis galėtų užimti antrą vietą šioje grupėje. Visgi, pirmenybę teikčiau Rusijos rinktinei.

Dėl ketvirtosios vietos grupėje kovos likusios trys ekipos - Didžioji Britanija, Kinija ir Australija. Būtent pastarąją išryškinčiau kaip pagrindinę favoritę kovoje dėl paskutinio kelialapio į ketvirtfinalius. Galimas daiktas, jog visos šios rinktinės tarpusavyje pasidalins po vieną pergalę, tokiu atveju patekimą į kitą etapą taps įmestų ir praleistų taškų santykis. Tai daugiau loterija, todėl spėlioti, kas galėtų būti komanda NR4 šioje grupėje labai sunku. Britai su kinais taip pat atrodo pakankamai stipriai. Britanijos pajėgumu Lietuva jau įsitikino, kuomet du kartus tik vargais negalais įveikė šią rinktinę pasirengimo cikle Hiūstone. Pridedant dar 12 tūkstančių šios komandos sirgalių, gali būti, jog šiai ekipai kažkokiu mistiniu būdu pavyks prasibrauti link išsvajoto kevirtfinalio. Iš šių trijų ekipų kaip autsaiderę, galbūt, išskirčiau Kinijos komandą. Ši komanda, kaip ir Britanija, pasirengimo cikle yra iškovojusi 2 pergales.

Taigi B grupės variantas atrodytų šitaip:
1. Ispanija
2. Rusija
3. Brazilija
4. Australija              
5. Didžioji Britanija
6. Kinija

Tokiu atveju turėtume šitokias ketvirtfinalio poras:
JAV-Australija
Prancūzija-Brazilija
Lietuva-Rusija
Argentina-Ispanija

Nors kiekvienoje poroje galima įžvelgti favoritus, spėlioti, kas galėtų keliauti į pusfinalius yra labai sunku. Teisybės dėlei tik reikėtų pasakyti, jog sunku tikėtis to, kad šiame etape galėtų suklupti JAV arba Ispanijos rinktinės. Tiesa, tai reikštų, jog Lietuvių sėkmės atveju, mūsų komandai reikėtų pusfinalyje grumtis su amerikiečiais. Bet, turbūt, pirmiausiai reikia priminti tai, jog krepšinio ekspertai ir bukmekeriai net neprognozuoja Lietuvos patekimo tarp 4 geriausiųjų. Turbūt, bronzos medalis būtų tobulas pasiekimas.

Galutinė krepšinio rungties rikiuotė galėtų atrodyti šitaip (skliaustuose - apstraktus spėjimas):
1. JAV (1-3) 
2. Ispanija (1-5)
3. Prancūzija (3-6)
4. Rusija (3-7)
5. Lietuva (3-7)
6. Brazilija (3-8)
7. Argentina (4-8)
8. Australija (6-8)


Ir belieka vyrams palinkėt sėkmės ir, tikėtis, jog bent į pusfinalį mūsų komandai prasibrauti pavyks.

Trys milijonai vilčių

Jau po poros dienų, liepos 27 dieną prasidės didžiausias sporto įvykis visame pasaulyje - Olimpinės vasaros žaidynės. Nors lietuviai į Olimpinį londoną išlydėjo per 60 sportininkų, dėmesį Lietuvoje visuomet labiausiai sukausto olimpinis krepšinio turnyras. Turnyras, kuriame Lietuvos rinktinė vienintelė visoje Europoje dalyvavo 5 pusfinaliuose iš eilės ir su viltimi žiūri į šių metų Olimpiadą. Jau po kelių dienų milijonai lietuvių visame pasaulyje stebės šį turnyrą namuose, arenose, baruose ar miesto aikštėse. Milijonai lietuvių tikėsis ir lauks pergalių kaip ir kiekvieną vasarą. Nepaisant faktoriaus, kad Lietuvoje labai daug laukiama ir tikimasi, Europos ir pasaulio krepšinio ekspertai atsargiai žiūri į lietuvių šansus 6-oje Olimpiadoje iš eilės, todėl šiandien kviečiu susipažinti su visais olimpiniais varžovais, kurie stos lietuviams skersai kelio ir kartu įvertinti galimybes lietuviams triumfuoti šiame turnyre.

Lietuvos rinktinė olimpines kovas pradės liepos 30d. 00:15 dvikova su Argentinos rinktine. Su šia komanda Lietuvai paskutiniu metu tenka susirungti pakankamai dažnai. Paskutinį kartą rungtynės vyko 2010m. ir, jei matėte tas rungtynes, jos jums turėjo įstrigti kaip daugiau ar mažiau tobulų rungtynių pavyzdys. Tąkart, Pasaulio Čempionato ketvirtfinalyje Lietuva šventė pergalę 104-85 ir žengė į pusfinalį. Dar prieš tai, 2008 metų vasarą mūsų vyrai su Argentina buvo susitikusi 3 kartus. Pirmą kartą šventę pergalę draugiškose rungtynėse, po to, po labai sunkios ir atkaklios kovos pirmose rungtynėse Olimpiadoje dar kartą įrodę pranašumą, trečią kartą kovoje dėl bronzos lietuviai įveikti tuometinių olimpinių čempionų nepajėgė. Per paskutinias dvi Olimpiadas argentiniečiai abu kartus lipo ant pjedestalo : 2004 metais iškovoję aukso, o 2008 - bronzos medalius. Taip pat Argentina 2002 metais tapo pasaulio čempionato prizininke (iškovota 2 vieta) ir 2006 metais 4 vietos laimėtoja. Į Olimpiada argentiniečiai važiuoja tapę Pietų Amerikos čempionais. Visgi dauguma Argentinos žaidėjų jau žaidžia nuo 2000-2002 metų, todėl ši rinktinė pasižymi labai patyrusiais krepšininkais tokiais kaip L.Scola, M.Ginobilli, P.Prigioni, C.Delfino. Tai yra pagrindinė jėga šioje rinktinėje. Tarp kitko, ši jėga funkcionuoja pakankamai neblogai. Tuo turėjome šansų įsitikinti draugiškose rungtynėse JAV-Argentina, kur JAV krepšininkai turėjo daug vargo ir laimėjo vos 6 taškų skirtumu : 86-80. Sunku spėlioti rungtynių su Lietuva baigtį. Labai priklauso nuo to, kuri komanda primes savas žaidimo sąlygas, ar pavyks lietuvaičiams tiksliai atakuoti iš toli. Visgi, Argentina pasirengimo metu atrodo solidžiau, todėl pergalė prieš šią rinktinę galėtų labai pagelbėti kovojant dėl aukščiausių vietų grupėje. Prognozuotina vieta grupėje 2-4.

Antrąjį mačą Lietuvos rinktinė žais jau liepos 31d. 16:30 su ambicinga Nigerijos rinktine. Nigerijos krepšininkai pirmą kartą dalyvauja Olimpinėse žaidynėse. Čia jie pateko tuo pačiu keliu, kaip ir Lietuvos rinktinė - per Olimpinį atrankos turnyrą, kuriame užėmė 3 vietą ir kovoje dėl paskutinio kelialapio eliminavę Dominikos respubliką, kurią, dieną prieš tai buvo triuškinančiai įveikę ir lietuviai. Nigerijos rinktinė labai netikėtai atrankos turnyro grupių etape nugalėjo Lietuvos rinktinę, o paskui, tiesiog sensacingai eliminavo Graikijos nacionalinę komandą. Pusfinalyje sukūrė intrigą su Rusijos krepšininkais, kurie, prieš keletą dienų kaip su volu pervažiavo Lietuvos rinktinės gynybą ir sutriuškino ją 101-79. Šiaip jau Nigerijos rinktinė pasižymi mažu taktiniu pasirengimu, silpnomis puolimo schemomis, tačiau puikiai kovoja dėl atšokusių kamuolių, kuomet sekasi pataikyti, gali pridaryti labai daug problemų už tritaškio linijos. Visgi tai yra pavieniai dalykai. Jei lietuvių krepšininkai nepuls į panišką krepšinį, sugebės sėkmingai kovoti dėl kamuolių po krepšiais, provokuoti nigeriečių kalidas, turėtume švęsti pergalę bent jau 10 taškų skirtumu. Prognozuotina vieta grupėje 4-6.

Trečiasis susitikimas vyks jau prasidėjus paskutiniąjam vasaros mėnesiui - rugpjūčio 2d. 11:00 su Europos vicečempionais prancūzais. Ši rinktinė mėgsta klampų, pozicinį žaidimą, į kurį įsivėlę varžovai beveik neturi šansų prieš stipriai fiziškai sudėtus žaidėjus. Prancūzai nevengia greitai pabėgti į kontraatakas, tačiau joms nepasisekus lėtai ir ramiai žaidžia pozicinėje atakoje. Prancūzai labai mėgsta kibią gynybą ir tai yra viso šios šalies krepšinio varikliukas. Prieš keletą dienų prancūzų 20mečiai leido lietuvos 20mečiams įmesti vos 50 taškų, o šešiolikmečiai, žaizdami prieš šios šalies bendraamžius įmetė kiek daugiau nei 50. Visgi abiejose rungtynėse pergales šventė lietuviai. Labai norėtųsi tikėtis, kad šią estafetę perims ir vyrai. Paskutinį kartą šios dvi rinktinės susitiko praėjusiame Europos čempionate ir jame pergalę, vedami N.Batum ir T.Parker šventė Prancūzijos krepšininkai. Blogos naujienos : šie žaidėjai taip pat žais ir šią vasarą, o prie jų puikiai dera ir vienas geriausių NBA centrų J.Noah, prieš kurį savo jėgą turės įrodyti būsimoji Lietuvos NBA žvaigždė J.Valančiūnas. Be šių žaidėjų į žaidimą puikiai moka įsijungti N. de Colo, M.Gelebale. Prancūzai paskutinį kartą Olimpiadoje žaidė 2000m. ir ten iškovojo sidabro medalius. Į Olimpiadą pateko gavę tiesioginį kelialapį, kuomet Eurobasket 2011 pateko į finalą. Bene pagrindinis lietuvių minusas žaidžiant prieš šią komandą yra silpna gynyba po krepšiais, o prancūzai labai mėgsta žaidimą baudos aikštelėje. Dėl menkos patirties būtent po krepšiais, sunku būtų tikėtis pergalės prieš Prancūziją. Visgi, reikia tikėtis, jog krepšinio Dievai šypsosis Lietuvai. Prognozuotina vieta grupėje 2-3.

Ketvirtasis susitikimas labai intriguoja savo varžovu: rugpjūčio 4d. 16:30 Lietuva susitiks su JAV nacionaline komanda dar vadinama „Dream team“. Komanda, sudaryta iš NBA žvaigždžių šiemet yra netgi gretinama su 1992 metų svajonių komanda, kurioje žaidė tokie žaidėjai kaip M.Jordanas ar L.Bird. Šiemet šios rinktinės varikliukas yra perimti kamuoliai, greitas perėjimas iš gynybos į puolimą, įspudingi dėjimai, metimai iš vidutinio nuotolio. Yra keletas labai gerų metikų tokių kaip K.Bryant, J.Harden. Sklinda legenda, kad amerikiečiai varžybose su Didžiąja Britanija atliko net 39 (!!!!) rezultatyvius perdavimus ir tiesiog sumindė šią komandą 40 taškų skirtumu. Pirmose draugiškose rungtynėse JAV net 57 taškų skirtumu nušlavė Dominikos krepšininkus. JAV krepšininkai nuo 1992 metų, kuomet šiai rinktinei pradėjo atstovauti NBA krepšininkai (priminsiu - iki tol JAV atstovaudavo iš studentų sudaryta rinktinė) pralaimėjo vos 7 kartus. Net tris iš tų 7 - per 2004 metų Olimpiadą. Tiesa, viena pergalė prieš JAV rinktinę priklauso ir Lietuvai, o prieš 12 metų paskutinėmis sekundėmis išleido pergalę iš rankų prieš JAV rinktinę ir pralaimėjo pusfinalyje. Ši dvikova šiemet netgi buvo įtraukta į skaudžiausių olimpinių nesėkmių sąrašą. Visgi, paskutinius 8 metus Lietuvai JAV rinktinė buvo neįkandamas riešutas, o amerikiečiai nuo 2008 metų apskritai nebuvo pralaimėję nė karto. Į Olimpiadą JAV pateko gaudama tiesioginį bilietą laimėjus Pasaulio čempionatą 2010m. Turkijoje. Prognuozuočiau, jog jei lietuviai atleis vadeles, nežais kovingai prieš šią komandą galimas net pažeminimas 30 ar daugiau taškų skirtumu. Tikėtis pergalės - labai sudėtinga. Prognozuotina vieta grupėje 1-2.

Grupių turnyrą lietuviai rugpjūčio 6d. 13:15 užbaigs su Tuniso nacionaline krepšinio komanda. Ši komanda į Olimpiadą taip pat pateko tiesiausiu keliu - laimėjo Afrikos pirmenybes ir taip nutraukė iki tol buvusį Angolos dominavimą. Tiesą sakant, net nesu matęs žaidžiant šios komandos. Galima tikėtis, jog jie žaidžia Afrikos krepšiniui būdingą žaidimą „bėk ir mesk“ ir stengiasi lipti ant lentos, nusiimant kuo daugiau atšokusių kamuolių. Lietuvos rinktinė turėtų įveikti šį barjerą. Jei ne - tai taps baisiausia diena Lietuvos krepšiniui, turbūt, per visas Olimpiadas iki šiol... Aišku, mažai tikėtinas, bet įmanomas variantas, jog lietuviai nuskins 4 pergales iki to laiko ir paskutinėse rungtynėse, kurios nieko nebelems, nesistengs laimėti ir pralaimės šiai Afrikos komandai. Kad ir kaip būtų, toks variantas beveik nerealus pirmiausiai dėl to, jog reikia laimėti 4 kartus iki tol, o paskui pralaimėti šiai, krepšinio istorijos visiškai neturinčiai šaliai. Prognozuotina, jog ši komanda grupėje užims 5-6 vietas.


Reziumuojant, galima paskaičiuoti, jog Lietuva galėtų iškovoti grupės etape iki 4 pergalių, tačiau reali tikimybė, kad teks pasitenkinti 3, o gal ir tik 2 pergalėm. Lietuvai grupėje prognozuočiau 2-4 vietas, tokiu atvėju ketvirtfinalyje tektų susitikti su 1-3 vietas B grupėje užėmusiomis komandomis, apie kurias papasakosiu kitame įrašė - nenoriu varginti jūsų ir savo galvos per ilgu straipsniu. Taigi, jūsų dėmesiui, realiausiai įmanoma lentelė Olimpinio krepšinio turnyro A grupėje:
1. JAV
2. Prancūzija
3. Lietuva
4. Argentina            
5. Nigerija
6. Tunisas

Anglija – idiotiškų multikų tėvynė

Taigi tataigi, pagaliau ir aš – žmogus, kuris bus žinomas jums iš Delfi komentatorių pasisavintu pseudonimu „LIANKAS“ – nusprendžiau pradėti rašyti šiame blog‘e. Na, tiksliau kalbant, pradėti nusprendžiau dar pavasarį, jam susikūrus, bet, deja, neturėjau apie ką parašyti. O jei ir turėjau įvykį, kuris buvo vertas patalpinimo čia, jo negalima buvo aprašyti ilgiau, negu 50 žodžių – pritrūkdavo pykčio, įkvėpimo ir mūzos. Kažkada man užteko jėgų net Word atidarymui, nes vienas įvykis, rodos, užtektinai mane nustebino – viena pažįstama mergina apkaltino kitą, kad ji neva žiūri senus filmus. Tos antros buvau paprašytas apginti jos nuomonę – „kodėlgi ne“ – pagalvojau. Vėliau, diskusijos-rietenų metu, sužinojau, kad tas „senas filmas“ yra nufilmuotas 1995-aisiais. Ką gi, ši diskusija buvo beveik užbaigta, beveik – nes prašiau jų įvertinti mano žiūrėto dieną prieš tai filmo senumą. O tai, tarsi specialiai, buvo Leni Riefenstahl „Valios triumfas“ (1935). Jau net negalėjau ir nenorėjau joms sakyti apie tai, jog naujausią „komediją“ „Diktatorius“ nė neverta lyginti su Charlie‘o Chaplin‘o „Didžiuoju Diktatoriumi“ ir pagal prasmę, ir pagal juokingumą, ir pagal įtaką kino, o net ir pasaulio, raidai.

Bet šįkart ne apie filmus. Noriu pasidalinti mintimis apie dalyką, kuris hipnotizuoja žmones. Ne, tai ne Wagnerio operos (yra žmonių, teigiančių, kad operos, ypač Wagnerio, įstumia žmogų į artimą transui būseną, negaliu vienareikšmiškai sakyti kad tai tiesa arba ne) ir net ne viiiiiiiiiiiiiiiiivus el te reklaminė dainelė, kurią žmonės niūniuoja, dainuoja desperacijos ir sunkių išgyvenimų akimirkomis (asmeninė patirtis). Kalbėsiu apie angliškus multikus, nors kai kurie iš jų techniškai nėra animaciniai filmukai – nes juose vaidina realūs žmonės, o kai kurie – pusiau animaciniai. Taip – jie ne tik yra neapsakomai buki pagal savo siužetą ir realizavimą, jie dar įvaro atsitiktinį žiūrovą į būseną, kurioje jo smegenys – ne kelis šimtus tūkstančių operacijų atliekantis gamtos sukurtas mechanizmas, o išspausta citrina ar kitas vaisius, kas kam labiau patinka. Kaip tai veikia vaikus? Apie tai vėliau.

Štai taip dabar atrodo besišypsanti saulutė iš „Teletabių“.

Pirmasis filmukas, kuris ateina žmogui į galvą, kai kalbame apie šiuolaikinio anglų multiplikacijos meno šedevrus, be jokios abejonės yra „Teletabiai“. Šis serialas, kaip jį dėrėtų vadinti, pradeda linksminti (tinkamas žodis?) jau antrąją vaikų kartą. Maži vaikai šį filmuką myli. Prisimenu, kaip verkiau, kai baigėsi viena jo serijų ir, mano mylimiausias teletabis (kaip sužinojau daug vėliau, teletabĖ) Po įšokdama į šulinį pamojavo MAN, ne milijonams kitų vaikų prie televizorių, ne BBC prodiuseriams, ne kamerai ir operatoriui prie jos – JI PAMOJAVO MAN, švelniu balseliu atsisveikindamasi su manimi (šioje vietoje reikia pagirti ir LRT įgarsintojus, puikus darbas). Tas pats buvo mano pusseserei prieš kelis metus, tik jos mėgstamiausias teletabis buvo kitas, dovanokite – neprisimenu kuris. Kas gi jame blogo, jeigu vaikai taip jį myli? 

„The Teletubbies live in a Nazi-style bunker where everything is "lovely". (...) A voice from nowhere tells them what to do, or tells them what is about to happen to them. They show a small film from one of their bellies and then repeat the film - this was another Nazi trick - repetition being used to brain-wash. All of this weird nonsense is watched over by a baby in the sun. (...) It's quite amazing - you should watch it.“ – Teletabių recenzija

Iš tikrųjų, rašydamas šį tualetinį opusą, pradėjau galvoti, ar iš tiesų „Teletabiai“ – blogas filmukas? Taip, jis kaltinamas smegenų plovimu, nes yra pernelyg idiotiškas su tais savo pakartojimais („O-ou“ ir kiti), bet ar iš Teletabių žiūrovų išaugo idiotų karta? Na, ne visai. Iš kitos gi pusės, „kas galėtų paneigti“, kad Teletabiai sukelia daug kontraversijų pasaulyje – Rusijoje jie yra uždrausti, Lenkijoje norėta uždrausti dėl vyriškos lyties teletabio – Tinky Winky nešiojamos rankinės, JAV – dėl vaikų, prisižiūrėjusių serialo, ikrintančių į šulinių liukus ir taip toliau. Pagaliau, Teletabiai neperteikia jokių, absoliučiai jokių moralinių vertybių. Netgi rasinė tolerancija, apie kurią kalba jos kūrėjai, yra menkas argumentas, nes faktą, kad visi teletabiai yra skirtingų rasių atstovai, pastebėjau būdamas jau paauglys. Čia tau ne Tom&Jerry, kurį bežiūrėdami, vaikai skiria blogį nuo gėrio ir pradeda mylėti klasikinę muziką.

Jos vardas Makka Pakka. Ji groja vuvuzele ir žiūri į tave kaip į akmenį, kurį reikia nuvalyti.

Kitas BBC šedevras, pranokstantis pirmtaką – Teletabius, yra „Paslapčių sodas“ arba „In the Night Garden“. Šio serialo esmės nežinau. Šio serialo herojų irgi nelabai žinau. Tik tai, kad yra trys į vaikus panašūs Tombliboos (Tomblibukai lietuviškame vertime), kurie nieko doro nedaro, yra kažkoks žydras (šitą sakinio dalį savo mintyse turėjote ištarti marozo balsu), panašus vienu metu į Patriką iš „Kempiniuko“ ir „Mėslitos“ dėšrelę, bei viso serialo „вор в законе“* – Makka Pakka. Ji, ko gero ir verta daugiausia pašalinio žiūrovo dėmesio. Gyvenanti urve, kurio sienos yra apdailintos akmenimis, ji visą savo gyvenimą (bent kiek man teko matyti) praleidžia valydama kažką arba dirbant su akmenimis. O kartais – atlieka abu veiksmus vienu metu. Taip, ji valo akmenis! Ji paima dantų šepetuką ir valo akmenis! Tiesa, neradau šio veiksmo nuotraukos, nei video, tad neįdėsiu, dovanokite. 
Tiesa, ji dar ir dantis valo, kas gali išmokinti vaiką bent kažko gero – valyti dantis. Nežinau tik, ar tą pamoką vaikas įsisavins per visą tą idiotizmo, sklindančio iš TV ekrano, srautą.

Tiesa, pamiršau svarbiausią dalyką, dėl ko rašau apie šį filmuką – Tomblibukų dainelę! Ši dainelė kartojama vos ne kiekvienoje serijoje ir į ją reaguoja identiškai tiek maži vaikai, tiek tokie dideli vaikai, kaip aš – pradeda niūniuoti, vėliau dainuoti, o dar vėliau – daryti labai lėtus šokio judėsius. Tik po 30 minučių ateina supratimas, kad tu darei tai prieš visus namiškius ir atrodai kaip debilas.

Tik nesakykite, kad nehipnotizuoja. Jei į šią dainą būtų įspraustas prašymas tapti antruoju Breiviku, nedelsiant jį įvykdyčiau.

Graži mūsų šeimynėlė šiandien susirinko...

Vis dėlto šie du serialai nėra priežastis, kodėl nusprendžiau sukurti šį įrašą. Galutinai mane supykdino trečias angliškas serialas, kuris, laimei, nėra sukurtas BBC. Trečią serialą, pavadintą „Ha Ha Hairies“ sukūrė Cartoonito – mažiausiems žiūrovams skirtas britiškas kanalas, pas mus retransliuojamas apie vidurdienį vietoj labai netgi gero „Boomerang“ filmukų kanalo. Atsitiktinai pamačiau serialą prieš maždaug penkias dienas ir dvi matytos jo serijos paliko manyje neišdildomą įspūdį. Man, išrankiam žiūrovui, netrukdė netgi faktas, kad personažai vietoj kalbėjimo mykia, klykia, cypia ir daro visiškai durnas veido išraiškas (žr. nuotrauką). Jis toks „geras“, kad apie jį norisi plačiau pasidalinti su skaitytojais.

Seriale yra dvi šeimos – Ha Ha (tokia pavardė) ir šeima, kuri pavardės neturi. Ha Ha šeima yra gera, jie yra linksmi, turi gražius plaukus (visa serialo esmė yra plaukai – jie ten auga net ant medžių – ko išmoks iš to vaikai? Potencialių kirpėjų filmukas?) O štai kitoje šeimynėlėje situacija keistoka. Tėvas – Boris – yra piktas pusplikis, iš savo gyvenamojo bokšto sekantis Ha Ha šeimą ir vis norintis kažką atimti, kažką apgauti, žodžiu – gauti pinigus nieko nedarant. Jo sūnūs yra linksmas idiotėlis, kuriam patinka Ha Ha dukra (nuotraukoje pirmame plane), bet ir tėvą jis myli.

Nenoriu net kalbėti apie seriją, kur Boris prisikirpo plaukų iš netoliese augusio medžio tam, kad pasidarytų iš jų peruką, o vėliau norėjo atimti jį iš Ha Ha šeimos, kuriems jį padovanojo sūnelis – tai neįdomu. Kur kas įdomesnė man buvo serija, kur du kiti serialo personažai – animuoti maži padarėliai, vis trollinantys Borisą, persirengė vaiduokliais ir įsakė jam nunešti jo mėgstamo pyrago Ha Ha šeimai. Bijodamas vaiduoklių, tas aišku nunešė, bet kadangi namuose nieko nebuvo, pats jį suvalgė.

Grįžus Ha Ha šeimai, logiška manyti, kad nusikaltėlis liko nubaustas, o vaikams buvo parodyta, kad negražu elgtis taip, kaip pasielgė Boris. Juk logiška, ar ne? Logiška, bet šiuo atveju, neteisinga. Jie pradėjo kartu su juo linksmintis ir šokti.

Va tau ir serijos pabaiga. Va tau ir moralas. Vogia, o tu šoki. Dėl šio epizodo realiai šis serialas man pasidarė blogesnis nei du prieš tai apžvelgti – jie arba rodo gerus pavyzdžius (dantų valymas), arba išvis nieko nerodo, o smegenis plauna efektyviai visi trys.

Kokia iš to mano moralė? Juk nenoriu pasirodyti kaip Ha Ha Hairies herojus, rašydamas labai ilgai apie kažką ir neturėdamas pabaigoje kažkokio pamokymo. Moralė paprasta – žiūrėkite, ką žiūrite ir saugokite vaikus. Skambu kaip senas diedas, bet taip – rodykite jiems senenius filmukus, iš „to senojo gerojo“ Cartoon Network (jos visus dabar galima rasti Boomerang kanale).

Štai ir rašliavos pabaiga. 

Atostogų atradimas

Sveiki mieli skaitytojai. Šiandien iš skydinės su jumis sveikinasi Einoras. Kadangi mūsų stiuardesas Irmantas dabar miega pietų miegelio kažkur skydinės kampe paragavęs seno kefyro (ir pamaišė vargšas jį su konjaku...), o aš pats iš tokių trumpų kelionių grįžęs, tai pasidalinsiu vienu tos kelionės epizodu:

Visai gražu matyti žmones sportuojant. Tik ne tada, kai jie tai daro greitkelyje.

Nežinau, ar žirgų galvų krašte jau taip populiarus sportas ar greičiau, galūnių dėjimas ant įstatymų, bet šis dviratininkas nebuvo vienintelis greitkelyje. Tiesą sakant, čia vienintelis sportininkas, kurį mačiau ten. Netgi keista pasidarė, kaip tokių chebrantų niekas nesemia, nes mano KET išmanymu, autostradoje ir greitkelyje negalima važiuoti dviračiais, nes ten jie lengvai gali tapti garnyru vanagams.
 Tiek jums šiandien. Myliu, bučiuoju ir iki.

Kodėl Lietuvoje Pergalės dienos neminėsime niekada

Pergalės diena rusiškai sovietiškai!

 Sveiki mieli skaitytojai. Šiandien šią puikią dieną nusprendžiau parašyti rimtoką rašliavą apie gegužės 9-ąją dieną, dar žinomą kaip Pergalės dieną. Kasmet ši tema tampa vis mažiau aktuali, nes Antrojo pasaulinio karo veteranai miršta ir jų kasmet vis mažiau ir mažiau. Be to, Lietuvoje koministų taip pat mažėja, kas yra tikrai gera žinia. Manau, kad jaunimui reiktų paaiškinti, kas ta Pergalės diena. Gūdžiais 1945 metais, gegužės 9 dieną Berlyne feldmaršalas Vilhelmas Keitelis pasirašė kapituliacinį aktą su Sovietų Sąjunga. Taip galutinai baigėsi Antrasis pasaulinis karas Europoje. Ši diena švenčiama Rusijoje ir daugelyje posovietinių respublikų. Kai kuriose šalyse (pvz. Rusijoje) rengiami kariniai paradai, norint pažymėti pergalę prieš nacizmą (rusų žodynu-fašizmą). Negi kas čia blogo? Juk „fašistai“ vokiečiai puolė motulę Rusiją norėdami ją nuskriausti ir visaip išžaginti. Iš šalies žvelgiant tai taip, nieko blogo nėra. Juk rusai sau gali švęsti šią dieną išsijuosę. Problema prasideda tada, kai rusai, pasitelkę fašizmo kortą, pradeda šantažuoti kitus, kad šie yra fašistai ir šiaip blogiukai. Taip norima primesti savo nuomonę, neva Raudonoji armija buvo išvaduotoja, kuri išvadavo tautas iš vergijos. Tik nepaminėta, kad „išvaduotos“ tautos buvo paliktos dar 50 metų komunistinei vergijai. Nepaminėtos ir Rytprūsių genocido aukos.

 Jeigu jau netyčia pradėjot nekęsti Raudonosios armijos karių, tai prašau dar išklausyti manęs. Nors dalis RA karių, įsiveržusi į Vokietiją, elgėsi žvėriškai, tai dar nepaverčia jos kraugere. Kaip ir nepaverčia pavergėja jos užimtų teritorijų pavertimas imperijos dalimi. Tie kariai tik vykdė tai, kas jiems liepiama. Kritiniu momentu jie gali tik rinktis, ar griebti jauną vokietaitę iš Karaliaučiaus apylinkių ar nudėti karį į ją besikėsinantį. Ar sutraiškyti Budapešte nekaltą studentą ar pačiam stoti prieš tankus. Armija tėra įrankis tų, kurie priima aukščiausius sprendimus. Tie, kurie priėmė sprendimą ir yra didžiausi kaltininkai.

 Bet vis tiek, Pergalės dienos oficialių iškilmių Lietuvoje būti negali, nes ta diena yra nieko nereiškianti mums. Nei gero, nei blogo. Okupacija prasidėjo anksčiau, 1944 metų rudenį, o pergalės nebuvo, nes kova tik prasidėjo-partizanai tik pradėjo kovą ir dar neatrodė, kad jie greit bus įveikti. Žaliūkai nepalaužti dar liko daug metų, kol galų gale organizuota jų struktūra buvo sunaikinta. Vienintėlis dalykas, kurį galima paminėti, tai mirę kariai, kurių gedi nepaisant tautybės. Juk visi esame lygūs prieš mirtį. Ši diena mūsų šalyje gali minima būti tik taip, kaip minime artimųjų metines, o ne rengiant didelį karinį paradą (kurio nė viena Baltijos valstybė neturėtų iš ko surengti).

 Tiek jau tų mano minčių šiandien, myliu bučiuoju ir iki!

Laiko mašina skydinėje?!

Gan ankstus rytas. Pati darbo skydinėje pradžia. Atvykstu kaip visada madingai pavėlavęs, bet dėdės, dirbančio kartu vis dar nėra. Pasirodo, ir nebus. Pravėręs skydinės duris radau laiškelį, kad mūsų specialusis stiuardas Einoras keletą artimiausių dienų praleis Malyje, kurio situaciją mums apžvelgs kai tik grįš savo sraigtasparniu namo.  Šiek tiek prasikrapštęs akis ėmiausi darbo. Pasidaręs kavos ir, mažame, didelės skydinės šaldytuve, atradęs kažko panašaus į maistą papusryčiavau. Atrodo, didžioji dalis darbo šiandien baigta! Visgi išgirstu kažkokį keistą garsą. „Bzz bzzzz bzzz bzzz“. Atsigręžiau. Pasirodo, veržiasi elektros nuotėkis. Teks išjungti elektrą visam namui. Priėjęs prie jungiklio jį perjungiau. Nupurtė elektra. Šiek tiek svaigo galva, todėl nusnūdau. Prabudęs radausi apkasuose. Buvau karine uniforma, ant kurios puikavosi toks įsiūvas:

Pamaniau, kad sapnuoju, tačiau vos kilstelėjus galvą pro šalį pralekė keletas kulkų. Mintys apie miegą greit išgaravo. Apsižvalgęs aplink pamačiau tūkstančius lavonų. Toks jausmas, lyg būčiau atsidūręs pirmo pasaulinio mūšio lauke. Girdėjosi riksmai „Kommen! Kommen!“ „Kampfen Sie fur die Heimat!“. Atrodo, susivokiau esąs tikro pirmo pasaulinio karo mūšio lauke. Supratus tai nutirpo kojos. Virš galvos skraidė lėktuvai, iš kurių šaudė. Tyliai pratupėjau keletą valandų ir, nors nesu tikintis, melsdamas Dievą tikėjausi grįžti namo. Vis temo. Vienas vokiečių karininkas mane rado. Kažką bliurbtelėjo vokiškai ir nuvedė per laukus į štabą. Atrodytų, karas buvo aprimęs. Štabe, regis, buvo keli šimtai karių. Karininkas sustatė mus į eilę ir davė nurodymus. Menkai suprantu vokiškai, bet keletą žodžiu supratau. Atrodo, jog jis sakė, kad šturmuosime Kauno fortus. Tikėjausi, jog naktį nepulsime, tačiau tai buvo baisi klaida. Vos išpylęs visą litaniją žodžių, kurių nesupratau, visi pasuko durų link, susirinko ginklus ir išbėgo į lauką. Neatsilikau ir aš. Po 10-15 minučių kelio atvykome prie kažkurio iš Kauno fortų. Čia jau buvo keletas mūsų brigadų su prožektoriais. Rusų prožektoriai ir forto švietė pastoviai, lyg švyturys. Visgi aplink stojo mirtina tyla. Staiga pasigirdo keletas šūvių. Rusų kariai priartėjo tokiu atstumu, kad galėtų į mus pataikyti, tačiau mes jų nematėme. Prožektorių brigada pradėjo šviesti link forto, kad pamatytume, kur slepiasi caro Nikalojaus II kariuomenė. Bet, atrodo, tai buvo labai grubi klaida, išdavusi jiems mūsų koordinates. Iš artilerinių pabūklų buvome apšaudyti. Beveik visi žuvo. Pasigirdo dar vienas griausmas. Pajaučiau kaip pašonę perveria žiaurus skausmas. Praradau sąmonę. Vėl prabudau skydinėje. Įdomu, ar tai buvo sapnas?.. O gal mūsų skydinėje prasivėrė tunelis į kitą dimensiją? Skydinės stiuardai tai butinai išsiaiškins, tačiau dabar reikia eiti susibintuoti pirštą, kurį sužeidė elektros iškrova...