Prezidentės reitingai ir toliau smunka. Kodėl?

Naujausia “Vilmorus” atlikta visuomenės nuomonės apklausa, publikuota “Lietuvos ryte”, teigia, jog D. Grybauskaitės populiarumas, pradėjęs smukti po Seimo rinkimų, ir toliau mąžta. Metų pradžioje dar buvęs apie 80 procentų, prezidentės palaikymas dabar tesiekia 50,3 procento. Kokios to priežastys?

Tai galima vertinti kaip rinkėjų mąstymo, švelniai tariant, keistumą. Tie patys rinkėjai tą pačią prezidentę, kuri dėstė partinėje mokykloje ir po nepriklausomybės atkūrimo liko “ant platformos”, iki šių seimo rinkimų vertino neįtikėtinai teigiamai, o prezidentė pasižymėdavo vos vienu kitu griežtu, dirbtiniu tonu pasakytu pareiškimu, tačiau jokios aktyvios veiklos apart kosmetinių pakeitimų inicijavimo kai kuriose valstybės institucijose nevykdė.

Informacija apie jos veiklą ankstyvuoju Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu iki šiol nebuvo taip garsiai eskaluojama, tačiau piliečiui, sekančiam viešąją erdvę, iš tiesų buvo pasiekiama ganėtinai seniai, tad, rodos, galima teigti, jog esminis faktorius, dėl kurio ėmė mažėti prezidentės populiarumas, buvo jos vaidmuo Vyriausybės formavime.

Ir vėlgi - seniai buvo aišku, kad prezidentė yra TS-LKD suformuotos vyriausybės rėmėja, tačiau šį kartą ji pademonstravo išskirtinį nepalankumą Darbo partijai. Tiesa, regis, būtent Darbo partijos rinkėjai jau iki šiol prezidentę turėjo vertinti neigiamai, kadangi darbiečių lyderis V. Uspaskichas senokai nevengia pamokyti prezidentę, kokia išties turėtų būti demokratinė ir civilizuota valstybė, suprask, D. Grybauskaitė nesuvokia net šių pamatinių dalykų, taigi, neabejotinai yra vertintina neigiamai.

Aiškiai matyti, jog dalis Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, nesugeba blaiviai vertinti, kas yra kas. Prezidentė, praeityje glaudžiai susijusi su TSKP veikla, kuriai būdinga griežta, populistinei artima retorika; kuri aiškiai remia dešiniųjų vyriausybę, tačiau pati veikia gan pasyviai ir savo pačios retorikos realiais veiksmais nepateisina, puikiai tinka maždaug aštuoniasdešimčiai procentų Lietuvos rinkėjų, bet staiga jos reitingai smunka.

Kodėl? Vienas iš variantų - žiniasklaida ima garsiau kalbėti apie iki šiol visiškai aiškų buvusį faktą, kad D. Grybauskaitė ir po Kovo 11-osios liko TSKP sudėtyje bei toliau dėstė aukštojoje partinėje mokykloje. Jei būtent dėl to sumažėjo prezidentės populiarumas, teigtina, jog Lietuvos visuomenė tikrai nėra pakankamai sąmoninga bei nuosekliai viešosios erdvės neseka, kadangi kitu atveju poreikio, kad kažkas iš televizijos ekranų pasakytų, kas yra juoda, o kas - balta, nebūtų atsiradę - rinkėjai, turėdami visas galimybes pasiekti seniai aiškius prezidentės biografijos faktus, būtų susivokę patys, o išvadų, pateiktų ant lėkštutės, jiems nebūtų prireikę - prezidentės reitingai būtų kritę dar prieš porą - trejetą metų, kai tie faktai išaiškėjo.

Kitas variantas - visi Darbo partijos rinkėjai po to, kai prezidentė pareiškė, jog nenori matyti šios partijos Vyriausybėje, nustojo rėmę prezidentę. Tačiau jeigu Darbo partijos rinkėjai būtų sąmoningi ir nuoseklūs, šio momento jie nė nebūtų laukę, o prezidentę neigiamai vertinti būtų pradėję jau tada, kai Viktoras Uspaskichas pareiškė, jog ji netinkamai įsivaizduoja teisinę ir demokratinę Lietuvą, kas, ko gero, laikytina esminiu politiko trūkumu.

Dar vienas variantas - didelei daliai lietuvių, nepriklausomai nuo to, už kokią partiją jie balsavo, beprotiškai rūpi, kad Lietuvoje politikai, įskaitant prezidentę, veiktų griežtai pagal Konstituciją ir įstatymus, kas, turint omenyje dažną dalies piliečių palankumą populistiniams pažadams, taigi, dažniausiai tuo pat metu - ir menką ekonominį, dažniausiai taip pat ir teisinį išprusimą, sunkiai tikėtina. Nebent šio standarto, kurį politikai privalo atitikti, taikymas iš rinkėjų pusės yra selektyvus. Ir, nepaisant to, kad juos ne itin jaudina, pavyzdžiui, Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo santykiai su Lietuvos įstatymine baze, piliečiai buvo šokiruoti prezidentės elgesio besiformuojančios koalicijos atžvilgiu. Tiesa, čia reikėtų paminėti, kad, ko gero, labai retas teisininkas sugebėtų rasti, kaip tiesiogiai, be išvedžiojimų D. Grybauskaitė minėtu atveju pažeidė Konstituciją ar kitus įstatymus, kadangi jos elgesyje galime įžvelgti tik stiprų politinį spaudimą, iš tiesų nesiimant jokių tiesioginių priemonių, kurios peržengtų prezidentės turimus įgaliojimus. Taigi, gauname keliagubą paradoksą - jeigu D. Grybauskaitės populiarumas sumažėjo dėl jos veikimo neva nepaisant Konstitucijos ir įstatymų, tai galėjo atsitikti tik tuo atveju, jei teisiškai neišprusę rinkėjai pritaikė prezidentei dvigubus standartus, taip pasmerkdami ją dėl iš pažiūros ne visiškai teisiškai nepriekaištingai atrodžiusios procedūros, kurios metu D. Grybauskaitė konfrontavo su taip pat ne visiškai teisiškai nepriekaištingai atrodančia politine jėga.

Dar kitas variantas - nemažai daliai rinkėjų nepatiko tai, kad prezidentė kvestionavo rinkėjų valią. Tačiau vėlgi - neturėdama jokių realių instrumentų uždrausti Darbo partijai būti formuojamos Vyriausybės dalimi, D. Grybauskaitė tik taikė politinį spaudimą formaliai neperžengdama jokių įstatyminės bazės jai brėžiamų ribų. Realiu rinkėjų valios kvestionavimu valstybės vadovės elgesį galima būtų laikyti tik tuomet, jei ji būtų pareiškusi, jog didžiausio rinkėjų pasitikėjimo sulaukę socialdemokratai negali formuoti Vyriausybės (ką pareiškęs Valdas Adamkus 2000 m. išlaikė maždaug stabilius reitingus) arba teigusi, jog turi būti suformuota mažumos Vyriausybė, kurią sudarytų mažiau nei 71 Seimo narys bei kuri atstovautų mažiau nei 50 procentų rinkimuose dalyvavusių piliečių. Vėlgi, paradoksas - rinkėjai galimai liko pasipiktinę tuo, ko, manytina, iš esmės nė nebuvo.

Bet kuriuo iš šių atvejų galime konstatuoti faktą, jog D. Grybauskaitės reitingai smuko dėl to, kad nemažai daliai Lietuvos piliečių (šiuo atveju - apie 20-30 procentų) informaciją bei iš jos daromas išvadas būtina pateikti ant lėkštutės. Būtina, kad vertybės, kuriomis prezidentė vadovaujasi jau seniai, pasireikštų visame gražume, tai yra, aiškiai tvyrojusi įtampa tarp jos ir Darbo partijos išvirstų į akivaizdžiai demonstruojamą nepalankumą šiai politinei jėgai, o apie jos 1990-aisiais išlikusias sąsajas su TSKP, kurios buvo ir taip aiškios, savaitę kitą trimituotų kai kurios televizijos. Po viso šito D. Grybauskaitės reitingai pagaliau nustojo buvę butaforiniai, o viešajai erdvei už piliečius pagaliau pagaliau sukramčius visą informaciją apie prezidentę, ją dabar, galima gan drąsiai teigti, palaiko tik tie, kurių politinės pažiūros bei vertybės yra artimos prezidentės pažiūroms. Dar daugiau - ši reitingų karuselė atvėrė dar vieną Lietuvos pilietinės visuomenės ydą - sąmoningumo stoką.