Laiko mašina skydinėje?!

Gan ankstus rytas. Pati darbo skydinėje pradžia. Atvykstu kaip visada madingai pavėlavęs, bet dėdės, dirbančio kartu vis dar nėra. Pasirodo, ir nebus. Pravėręs skydinės duris radau laiškelį, kad mūsų specialusis stiuardas Einoras keletą artimiausių dienų praleis Malyje, kurio situaciją mums apžvelgs kai tik grįš savo sraigtasparniu namo.  Šiek tiek prasikrapštęs akis ėmiausi darbo. Pasidaręs kavos ir, mažame, didelės skydinės šaldytuve, atradęs kažko panašaus į maistą papusryčiavau. Atrodo, didžioji dalis darbo šiandien baigta! Visgi išgirstu kažkokį keistą garsą. „Bzz bzzzz bzzz bzzz“. Atsigręžiau. Pasirodo, veržiasi elektros nuotėkis. Teks išjungti elektrą visam namui. Priėjęs prie jungiklio jį perjungiau. Nupurtė elektra. Šiek tiek svaigo galva, todėl nusnūdau. Prabudęs radausi apkasuose. Buvau karine uniforma, ant kurios puikavosi toks įsiūvas:

Pamaniau, kad sapnuoju, tačiau vos kilstelėjus galvą pro šalį pralekė keletas kulkų. Mintys apie miegą greit išgaravo. Apsižvalgęs aplink pamačiau tūkstančius lavonų. Toks jausmas, lyg būčiau atsidūręs pirmo pasaulinio mūšio lauke. Girdėjosi riksmai „Kommen! Kommen!“ „Kampfen Sie fur die Heimat!“. Atrodo, susivokiau esąs tikro pirmo pasaulinio karo mūšio lauke. Supratus tai nutirpo kojos. Virš galvos skraidė lėktuvai, iš kurių šaudė. Tyliai pratupėjau keletą valandų ir, nors nesu tikintis, melsdamas Dievą tikėjausi grįžti namo. Vis temo. Vienas vokiečių karininkas mane rado. Kažką bliurbtelėjo vokiškai ir nuvedė per laukus į štabą. Atrodytų, karas buvo aprimęs. Štabe, regis, buvo keli šimtai karių. Karininkas sustatė mus į eilę ir davė nurodymus. Menkai suprantu vokiškai, bet keletą žodžiu supratau. Atrodo, jog jis sakė, kad šturmuosime Kauno fortus. Tikėjausi, jog naktį nepulsime, tačiau tai buvo baisi klaida. Vos išpylęs visą litaniją žodžių, kurių nesupratau, visi pasuko durų link, susirinko ginklus ir išbėgo į lauką. Neatsilikau ir aš. Po 10-15 minučių kelio atvykome prie kažkurio iš Kauno fortų. Čia jau buvo keletas mūsų brigadų su prožektoriais. Rusų prožektoriai ir forto švietė pastoviai, lyg švyturys. Visgi aplink stojo mirtina tyla. Staiga pasigirdo keletas šūvių. Rusų kariai priartėjo tokiu atstumu, kad galėtų į mus pataikyti, tačiau mes jų nematėme. Prožektorių brigada pradėjo šviesti link forto, kad pamatytume, kur slepiasi caro Nikalojaus II kariuomenė. Bet, atrodo, tai buvo labai grubi klaida, išdavusi jiems mūsų koordinates. Iš artilerinių pabūklų buvome apšaudyti. Beveik visi žuvo. Pasigirdo dar vienas griausmas. Pajaučiau kaip pašonę perveria žiaurus skausmas. Praradau sąmonę. Vėl prabudau skydinėje. Įdomu, ar tai buvo sapnas?.. O gal mūsų skydinėje prasivėrė tunelis į kitą dimensiją? Skydinės stiuardai tai butinai išsiaiškins, tačiau dabar reikia eiti susibintuoti pirštą, kurį sužeidė elektros iškrova...