Kodėl Lietuvoje Pergalės dienos neminėsime niekada

Pergalės diena rusiškai sovietiškai!

 Sveiki mieli skaitytojai. Šiandien šią puikią dieną nusprendžiau parašyti rimtoką rašliavą apie gegužės 9-ąją dieną, dar žinomą kaip Pergalės dieną. Kasmet ši tema tampa vis mažiau aktuali, nes Antrojo pasaulinio karo veteranai miršta ir jų kasmet vis mažiau ir mažiau. Be to, Lietuvoje koministų taip pat mažėja, kas yra tikrai gera žinia. Manau, kad jaunimui reiktų paaiškinti, kas ta Pergalės diena. Gūdžiais 1945 metais, gegužės 9 dieną Berlyne feldmaršalas Vilhelmas Keitelis pasirašė kapituliacinį aktą su Sovietų Sąjunga. Taip galutinai baigėsi Antrasis pasaulinis karas Europoje. Ši diena švenčiama Rusijoje ir daugelyje posovietinių respublikų. Kai kuriose šalyse (pvz. Rusijoje) rengiami kariniai paradai, norint pažymėti pergalę prieš nacizmą (rusų žodynu-fašizmą). Negi kas čia blogo? Juk „fašistai“ vokiečiai puolė motulę Rusiją norėdami ją nuskriausti ir visaip išžaginti. Iš šalies žvelgiant tai taip, nieko blogo nėra. Juk rusai sau gali švęsti šią dieną išsijuosę. Problema prasideda tada, kai rusai, pasitelkę fašizmo kortą, pradeda šantažuoti kitus, kad šie yra fašistai ir šiaip blogiukai. Taip norima primesti savo nuomonę, neva Raudonoji armija buvo išvaduotoja, kuri išvadavo tautas iš vergijos. Tik nepaminėta, kad „išvaduotos“ tautos buvo paliktos dar 50 metų komunistinei vergijai. Nepaminėtos ir Rytprūsių genocido aukos.

 Jeigu jau netyčia pradėjot nekęsti Raudonosios armijos karių, tai prašau dar išklausyti manęs. Nors dalis RA karių, įsiveržusi į Vokietiją, elgėsi žvėriškai, tai dar nepaverčia jos kraugere. Kaip ir nepaverčia pavergėja jos užimtų teritorijų pavertimas imperijos dalimi. Tie kariai tik vykdė tai, kas jiems liepiama. Kritiniu momentu jie gali tik rinktis, ar griebti jauną vokietaitę iš Karaliaučiaus apylinkių ar nudėti karį į ją besikėsinantį. Ar sutraiškyti Budapešte nekaltą studentą ar pačiam stoti prieš tankus. Armija tėra įrankis tų, kurie priima aukščiausius sprendimus. Tie, kurie priėmė sprendimą ir yra didžiausi kaltininkai.

 Bet vis tiek, Pergalės dienos oficialių iškilmių Lietuvoje būti negali, nes ta diena yra nieko nereiškianti mums. Nei gero, nei blogo. Okupacija prasidėjo anksčiau, 1944 metų rudenį, o pergalės nebuvo, nes kova tik prasidėjo-partizanai tik pradėjo kovą ir dar neatrodė, kad jie greit bus įveikti. Žaliūkai nepalaužti dar liko daug metų, kol galų gale organizuota jų struktūra buvo sunaikinta. Vienintėlis dalykas, kurį galima paminėti, tai mirę kariai, kurių gedi nepaisant tautybės. Juk visi esame lygūs prieš mirtį. Ši diena mūsų šalyje gali minima būti tik taip, kaip minime artimųjų metines, o ne rengiant didelį karinį paradą (kurio nė viena Baltijos valstybė neturėtų iš ko surengti).

 Tiek jau tų mano minčių šiandien, myliu bučiuoju ir iki!