Olimpinė matematika

Visų pirma, jei jau kalbame apie Olimpiadą, norisi dar kartą visą Lietuvą pasveikinti su Olimpinių auksu. Bet šįkart - apie kitą rungtį....

Krepšinis tai vadinama. Rungtis, kuri visada sulaukdavo didžiausio susidomėjimo ir, nors šiemet ją kiek užgožė nuostabus R.Meilutytės pasirodymas, krepšinio fanai po truputį grįžta į savas vėžes. Visgi šios vėžės dabar yra tokios sudėtingos, kad apie jas būtų galima pakalbėti atskirai.

Neišsigąskite, kad pavadinau šį įrašiuką matematika. Ne apie mokyklinę kalbėsim... Apie Olimpinę, kuri yra daug paprastesnė ir lengviau suvokiama dauguma atvėju. Visgi, šįkart tai pakankamai sudėtinga...

Po dviejų dienų, kaip žinome, 3 komandos krepšinio turnyro A grupėje iškovojo po 1 pergalę ir patyrė vieną pralaimėjimą. Tos komandos yra Argentina, Lietuva ir Prancūzija. Čia reikėtų priminti tą krepšinio turnyrų taisyklę, kad komandoms surinkus po lygiai pergalių, vietos padalinamos pagal tarpusavyje įmestų ir praleistų taškų skirtumą. Šiuo atvėju, mūsų rinktinė, nusileidusi Argentinai 23 taškų skirtumu, yra paskutinė. Prancūzija turi +7 taškus, vakar įveikusi mūsų skriaudikus ir yra antra. Pirmauja vis dar Argentina, turinti +16 taškų (+23-7). Tokiu atveju, galime paskaičiuoti, ko reikia lietuviams, jei jie nori patekti į kitą etapą kuo aukštesnėje pozicijoje.

1 - Idealizuotas variantas
Jei visos trys komandos patirs nesekmes tik prieš JAV rinktinę ir, jei prancūzai praloš mūsiškiams, situacija bus būtent tokia, kuri aprašyta aukštesnėje pastraipoje. Tokiu atveju, viską lems taškų skirtumas tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Prancūzai, norint aplenkti Argentiną, privalo lietuvius įveikti bent jau 1 taško skirtumu. Tuomet abi komandos turėtų po lygiai pergalių, o, kadangi, tarpusavio mačą laimėjo prancūzai, jie liktų aukštesnėje - 2 vietoje. Tokiu atvėju turnyrinė lentelė po rytojaus varžybų atrodys štai taip
1. JAV
2. Prancūzija
3. Argentina
4. Lietuva
Vistik šis scenarijus nelabai tiktų Lietuvos rinktinei, todėl panagrinėkime antrąjį įmanomą (idealizuotą) variantą, kuriame visos komandos pasidalina po lygiai pergalių. Tokiu atveju, Lietuva turi net 3 opcijas. Pirmoji - laimėti prieš prancūzus 1-14 taškų skirtumu. Tačiau ši opcija tinka lygiai taip pat, kaip ir pralaimėjimas, nes Lietuva nepavytų prancūzų pagal balansą - turnyrinė lentelė atrodytų lygiai taip pat, kaip aukščiau parodyta.
Antroji opcija - Lietuva nugali prancūzus bent 15 taškų skirtumu. Tokia pergalė lietuvaičiams duotų šiek tiek vaisių - jie pakiltų iš ketvirtos pozicijos į trečią, aplenkdami Prancūzijos rinktinę.
Trečia opcija yra įveikti prancūzus 40 taškų skirtumu. Tokiu atveju, Lietuva į kitą etapą žengtų kaip antra komanda grupėje, treti liktų argentiniečiai, o ketvirti - prancūzai.

Vertinant visus šiuos keturias šio, idealizuoto varianto, baigtis, turbūt, realiausia būtų iškovoti pergalę prieš prancūzus bent 1 tašku. Visgi, tai lietuviams visiškai negelbsti. Kad ir kaip nemalonu - vakarykštė prancūzų pergalė buvo visiškai nereikalinga. Lietuviai tokiu atveju Argentinos vistiek nebeaplenks, o vietoj to, kad būtų užtekę vos 1 taško pergalės prieš prancūzus, kad aplenkti juos - dabar reikės +15 taškų.

2 - Netikėtumo variantas. Olimpiadoje silpnų komandų nebūna, todėl visai įmanomas variantas, kad viena ar kita komanda iš šio trejeto galėtų netikėtai paslysti arba iškovoti netikėtą pergalę prieš JAV. Šiuo atveju, naudingiausia, žinoma būtų Lietuvos pergalė. Jei Lietuviai grupėje daugiau nebepraloš - liks pirmi. Jei netikėtą pergalę iškovos Argentina - lietuviams užteks vieno taško pergalės prieš prancūzus. Prancūzai, kaip žinome, jau žaidė su JAV ir pergalės prieš ją tikrai neiškovos.
Jei kuri nors komanda paslystų, situacija būtų labai panaši, tačiau, pralaimėjus lietuviams, jie liktų ketvirti. Pralaimėjus kitoms - Lietuva automatiškai jas aplenktų.

Taigi tokia mažytė apžvalga prieš rytdieną. Gero ir pergalingo krepšinio!!!

Kodėl Lietuvoje Pergalės dienos neminėsime niekada

Pergalės diena rusiškai sovietiškai!

 Sveiki mieli skaitytojai. Šiandien šią puikią dieną nusprendžiau parašyti rimtoką rašliavą apie gegužės 9-ąją dieną, dar žinomą kaip Pergalės dieną. Kasmet ši tema tampa vis mažiau aktuali, nes Antrojo pasaulinio karo veteranai miršta ir jų kasmet vis mažiau ir mažiau. Be to, Lietuvoje koministų taip pat mažėja, kas yra tikrai gera žinia. Manau, kad jaunimui reiktų paaiškinti, kas ta Pergalės diena. Gūdžiais 1945 metais, gegužės 9 dieną Berlyne feldmaršalas Vilhelmas Keitelis pasirašė kapituliacinį aktą su Sovietų Sąjunga. Taip galutinai baigėsi Antrasis pasaulinis karas Europoje. Ši diena švenčiama Rusijoje ir daugelyje posovietinių respublikų. Kai kuriose šalyse (pvz. Rusijoje) rengiami kariniai paradai, norint pažymėti pergalę prieš nacizmą (rusų žodynu-fašizmą). Negi kas čia blogo? Juk „fašistai“ vokiečiai puolė motulę Rusiją norėdami ją nuskriausti ir visaip išžaginti. Iš šalies žvelgiant tai taip, nieko blogo nėra. Juk rusai sau gali švęsti šią dieną išsijuosę. Problema prasideda tada, kai rusai, pasitelkę fašizmo kortą, pradeda šantažuoti kitus, kad šie yra fašistai ir šiaip blogiukai. Taip norima primesti savo nuomonę, neva Raudonoji armija buvo išvaduotoja, kuri išvadavo tautas iš vergijos. Tik nepaminėta, kad „išvaduotos“ tautos buvo paliktos dar 50 metų komunistinei vergijai. Nepaminėtos ir Rytprūsių genocido aukos.

 Jeigu jau netyčia pradėjot nekęsti Raudonosios armijos karių, tai prašau dar išklausyti manęs. Nors dalis RA karių, įsiveržusi į Vokietiją, elgėsi žvėriškai, tai dar nepaverčia jos kraugere. Kaip ir nepaverčia pavergėja jos užimtų teritorijų pavertimas imperijos dalimi. Tie kariai tik vykdė tai, kas jiems liepiama. Kritiniu momentu jie gali tik rinktis, ar griebti jauną vokietaitę iš Karaliaučiaus apylinkių ar nudėti karį į ją besikėsinantį. Ar sutraiškyti Budapešte nekaltą studentą ar pačiam stoti prieš tankus. Armija tėra įrankis tų, kurie priima aukščiausius sprendimus. Tie, kurie priėmė sprendimą ir yra didžiausi kaltininkai.

 Bet vis tiek, Pergalės dienos oficialių iškilmių Lietuvoje būti negali, nes ta diena yra nieko nereiškianti mums. Nei gero, nei blogo. Okupacija prasidėjo anksčiau, 1944 metų rudenį, o pergalės nebuvo, nes kova tik prasidėjo-partizanai tik pradėjo kovą ir dar neatrodė, kad jie greit bus įveikti. Žaliūkai nepalaužti dar liko daug metų, kol galų gale organizuota jų struktūra buvo sunaikinta. Vienintėlis dalykas, kurį galima paminėti, tai mirę kariai, kurių gedi nepaisant tautybės. Juk visi esame lygūs prieš mirtį. Ši diena mūsų šalyje gali minima būti tik taip, kaip minime artimųjų metines, o ne rengiant didelį karinį paradą (kurio nė viena Baltijos valstybė neturėtų iš ko surengti).

 Tiek jau tų mano minčių šiandien, myliu bučiuoju ir iki!