Anglija – idiotiškų multikų tėvynė

Taigi tataigi, pagaliau ir aš – žmogus, kuris bus žinomas jums iš Delfi komentatorių pasisavintu pseudonimu „LIANKAS“ – nusprendžiau pradėti rašyti šiame blog‘e. Na, tiksliau kalbant, pradėti nusprendžiau dar pavasarį, jam susikūrus, bet, deja, neturėjau apie ką parašyti. O jei ir turėjau įvykį, kuris buvo vertas patalpinimo čia, jo negalima buvo aprašyti ilgiau, negu 50 žodžių – pritrūkdavo pykčio, įkvėpimo ir mūzos. Kažkada man užteko jėgų net Word atidarymui, nes vienas įvykis, rodos, užtektinai mane nustebino – viena pažįstama mergina apkaltino kitą, kad ji neva žiūri senus filmus. Tos antros buvau paprašytas apginti jos nuomonę – „kodėlgi ne“ – pagalvojau. Vėliau, diskusijos-rietenų metu, sužinojau, kad tas „senas filmas“ yra nufilmuotas 1995-aisiais. Ką gi, ši diskusija buvo beveik užbaigta, beveik – nes prašiau jų įvertinti mano žiūrėto dieną prieš tai filmo senumą. O tai, tarsi specialiai, buvo Leni Riefenstahl „Valios triumfas“ (1935). Jau net negalėjau ir nenorėjau joms sakyti apie tai, jog naujausią „komediją“ „Diktatorius“ nė neverta lyginti su Charlie‘o Chaplin‘o „Didžiuoju Diktatoriumi“ ir pagal prasmę, ir pagal juokingumą, ir pagal įtaką kino, o net ir pasaulio, raidai.

Bet šįkart ne apie filmus. Noriu pasidalinti mintimis apie dalyką, kuris hipnotizuoja žmones. Ne, tai ne Wagnerio operos (yra žmonių, teigiančių, kad operos, ypač Wagnerio, įstumia žmogų į artimą transui būseną, negaliu vienareikšmiškai sakyti kad tai tiesa arba ne) ir net ne viiiiiiiiiiiiiiiiivus el te reklaminė dainelė, kurią žmonės niūniuoja, dainuoja desperacijos ir sunkių išgyvenimų akimirkomis (asmeninė patirtis). Kalbėsiu apie angliškus multikus, nors kai kurie iš jų techniškai nėra animaciniai filmukai – nes juose vaidina realūs žmonės, o kai kurie – pusiau animaciniai. Taip – jie ne tik yra neapsakomai buki pagal savo siužetą ir realizavimą, jie dar įvaro atsitiktinį žiūrovą į būseną, kurioje jo smegenys – ne kelis šimtus tūkstančių operacijų atliekantis gamtos sukurtas mechanizmas, o išspausta citrina ar kitas vaisius, kas kam labiau patinka. Kaip tai veikia vaikus? Apie tai vėliau.

Štai taip dabar atrodo besišypsanti saulutė iš „Teletabių“.

Pirmasis filmukas, kuris ateina žmogui į galvą, kai kalbame apie šiuolaikinio anglų multiplikacijos meno šedevrus, be jokios abejonės yra „Teletabiai“. Šis serialas, kaip jį dėrėtų vadinti, pradeda linksminti (tinkamas žodis?) jau antrąją vaikų kartą. Maži vaikai šį filmuką myli. Prisimenu, kaip verkiau, kai baigėsi viena jo serijų ir, mano mylimiausias teletabis (kaip sužinojau daug vėliau, teletabĖ) Po įšokdama į šulinį pamojavo MAN, ne milijonams kitų vaikų prie televizorių, ne BBC prodiuseriams, ne kamerai ir operatoriui prie jos – JI PAMOJAVO MAN, švelniu balseliu atsisveikindamasi su manimi (šioje vietoje reikia pagirti ir LRT įgarsintojus, puikus darbas). Tas pats buvo mano pusseserei prieš kelis metus, tik jos mėgstamiausias teletabis buvo kitas, dovanokite – neprisimenu kuris. Kas gi jame blogo, jeigu vaikai taip jį myli? 

„The Teletubbies live in a Nazi-style bunker where everything is "lovely". (...) A voice from nowhere tells them what to do, or tells them what is about to happen to them. They show a small film from one of their bellies and then repeat the film - this was another Nazi trick - repetition being used to brain-wash. All of this weird nonsense is watched over by a baby in the sun. (...) It's quite amazing - you should watch it.“ – Teletabių recenzija

Iš tikrųjų, rašydamas šį tualetinį opusą, pradėjau galvoti, ar iš tiesų „Teletabiai“ – blogas filmukas? Taip, jis kaltinamas smegenų plovimu, nes yra pernelyg idiotiškas su tais savo pakartojimais („O-ou“ ir kiti), bet ar iš Teletabių žiūrovų išaugo idiotų karta? Na, ne visai. Iš kitos gi pusės, „kas galėtų paneigti“, kad Teletabiai sukelia daug kontraversijų pasaulyje – Rusijoje jie yra uždrausti, Lenkijoje norėta uždrausti dėl vyriškos lyties teletabio – Tinky Winky nešiojamos rankinės, JAV – dėl vaikų, prisižiūrėjusių serialo, ikrintančių į šulinių liukus ir taip toliau. Pagaliau, Teletabiai neperteikia jokių, absoliučiai jokių moralinių vertybių. Netgi rasinė tolerancija, apie kurią kalba jos kūrėjai, yra menkas argumentas, nes faktą, kad visi teletabiai yra skirtingų rasių atstovai, pastebėjau būdamas jau paauglys. Čia tau ne Tom&Jerry, kurį bežiūrėdami, vaikai skiria blogį nuo gėrio ir pradeda mylėti klasikinę muziką.

Jos vardas Makka Pakka. Ji groja vuvuzele ir žiūri į tave kaip į akmenį, kurį reikia nuvalyti.

Kitas BBC šedevras, pranokstantis pirmtaką – Teletabius, yra „Paslapčių sodas“ arba „In the Night Garden“. Šio serialo esmės nežinau. Šio serialo herojų irgi nelabai žinau. Tik tai, kad yra trys į vaikus panašūs Tombliboos (Tomblibukai lietuviškame vertime), kurie nieko doro nedaro, yra kažkoks žydras (šitą sakinio dalį savo mintyse turėjote ištarti marozo balsu), panašus vienu metu į Patriką iš „Kempiniuko“ ir „Mėslitos“ dėšrelę, bei viso serialo „вор в законе“* – Makka Pakka. Ji, ko gero ir verta daugiausia pašalinio žiūrovo dėmesio. Gyvenanti urve, kurio sienos yra apdailintos akmenimis, ji visą savo gyvenimą (bent kiek man teko matyti) praleidžia valydama kažką arba dirbant su akmenimis. O kartais – atlieka abu veiksmus vienu metu. Taip, ji valo akmenis! Ji paima dantų šepetuką ir valo akmenis! Tiesa, neradau šio veiksmo nuotraukos, nei video, tad neįdėsiu, dovanokite. 
Tiesa, ji dar ir dantis valo, kas gali išmokinti vaiką bent kažko gero – valyti dantis. Nežinau tik, ar tą pamoką vaikas įsisavins per visą tą idiotizmo, sklindančio iš TV ekrano, srautą.

Tiesa, pamiršau svarbiausią dalyką, dėl ko rašau apie šį filmuką – Tomblibukų dainelę! Ši dainelė kartojama vos ne kiekvienoje serijoje ir į ją reaguoja identiškai tiek maži vaikai, tiek tokie dideli vaikai, kaip aš – pradeda niūniuoti, vėliau dainuoti, o dar vėliau – daryti labai lėtus šokio judėsius. Tik po 30 minučių ateina supratimas, kad tu darei tai prieš visus namiškius ir atrodai kaip debilas.

Tik nesakykite, kad nehipnotizuoja. Jei į šią dainą būtų įspraustas prašymas tapti antruoju Breiviku, nedelsiant jį įvykdyčiau.

Graži mūsų šeimynėlė šiandien susirinko...

Vis dėlto šie du serialai nėra priežastis, kodėl nusprendžiau sukurti šį įrašą. Galutinai mane supykdino trečias angliškas serialas, kuris, laimei, nėra sukurtas BBC. Trečią serialą, pavadintą „Ha Ha Hairies“ sukūrė Cartoonito – mažiausiems žiūrovams skirtas britiškas kanalas, pas mus retransliuojamas apie vidurdienį vietoj labai netgi gero „Boomerang“ filmukų kanalo. Atsitiktinai pamačiau serialą prieš maždaug penkias dienas ir dvi matytos jo serijos paliko manyje neišdildomą įspūdį. Man, išrankiam žiūrovui, netrukdė netgi faktas, kad personažai vietoj kalbėjimo mykia, klykia, cypia ir daro visiškai durnas veido išraiškas (žr. nuotrauką). Jis toks „geras“, kad apie jį norisi plačiau pasidalinti su skaitytojais.

Seriale yra dvi šeimos – Ha Ha (tokia pavardė) ir šeima, kuri pavardės neturi. Ha Ha šeima yra gera, jie yra linksmi, turi gražius plaukus (visa serialo esmė yra plaukai – jie ten auga net ant medžių – ko išmoks iš to vaikai? Potencialių kirpėjų filmukas?) O štai kitoje šeimynėlėje situacija keistoka. Tėvas – Boris – yra piktas pusplikis, iš savo gyvenamojo bokšto sekantis Ha Ha šeimą ir vis norintis kažką atimti, kažką apgauti, žodžiu – gauti pinigus nieko nedarant. Jo sūnūs yra linksmas idiotėlis, kuriam patinka Ha Ha dukra (nuotraukoje pirmame plane), bet ir tėvą jis myli.

Nenoriu net kalbėti apie seriją, kur Boris prisikirpo plaukų iš netoliese augusio medžio tam, kad pasidarytų iš jų peruką, o vėliau norėjo atimti jį iš Ha Ha šeimos, kuriems jį padovanojo sūnelis – tai neįdomu. Kur kas įdomesnė man buvo serija, kur du kiti serialo personažai – animuoti maži padarėliai, vis trollinantys Borisą, persirengė vaiduokliais ir įsakė jam nunešti jo mėgstamo pyrago Ha Ha šeimai. Bijodamas vaiduoklių, tas aišku nunešė, bet kadangi namuose nieko nebuvo, pats jį suvalgė.

Grįžus Ha Ha šeimai, logiška manyti, kad nusikaltėlis liko nubaustas, o vaikams buvo parodyta, kad negražu elgtis taip, kaip pasielgė Boris. Juk logiška, ar ne? Logiška, bet šiuo atveju, neteisinga. Jie pradėjo kartu su juo linksmintis ir šokti.

Va tau ir serijos pabaiga. Va tau ir moralas. Vogia, o tu šoki. Dėl šio epizodo realiai šis serialas man pasidarė blogesnis nei du prieš tai apžvelgti – jie arba rodo gerus pavyzdžius (dantų valymas), arba išvis nieko nerodo, o smegenis plauna efektyviai visi trys.

Kokia iš to mano moralė? Juk nenoriu pasirodyti kaip Ha Ha Hairies herojus, rašydamas labai ilgai apie kažką ir neturėdamas pabaigoje kažkokio pamokymo. Moralė paprasta – žiūrėkite, ką žiūrite ir saugokite vaikus. Skambu kaip senas diedas, bet taip – rodykite jiems senenius filmukus, iš „to senojo gerojo“ Cartoon Network (jos visus dabar galima rasti Boomerang kanale).

Štai ir rašliavos pabaiga.