Darbo partija - kodėl vis dėlto derėtų ištarti ne?

Iki rinkimų likus vos akimirkai, didžioji apklausų dalis rodo, kad gausiausio palaikymo spalio 14-ąją gali tikėtis Darbo partija. Atrodo, rinkėjai sėkmingai pamiršo viską, kas vyko prieš kelerius metus, pamiršo savo nusivylimą šia akimirksniu prieš 2004 m. Seimo rinkimus iškilusia partija ir yra pasiryžę vėl patikėti galimybę formuoti valdančiąją koaliciją V. Uspaskichui ir kompanijai.

Priežasčių tam galime surasti pačių įvairiausių - visų pirma, žinoma, laikas gydo žaizdas, visų antra, V. Uspaskichas su savo “komanda” nuo pat nesėkmingų 2008-ųjų metų Seimo rinkimų paliko savo, kaip kankinio-išgelbėtojo, įvaizdį dalinai nuošalyje ir ėmė kurti kitokį - modernios partijos, pasižyminčios ekonomine kompetencija - įvaizdį. Ši pasirinkta strategija buvo gana sėkminga ir įtikino gan nemažą rinkėjų dalį, tačiau šiame straipsnyje pasistengsiu išdėstyti argumentus, kodėl toks įvaizdis yra apgaulingas ir kodėl jis, sudėliojus visus taškus ant i, įtikinti vis dėlto neturėtų.

Verta pastebėti, kad Darbo partija, neatsitiktinai šiame straipsnyje pavadinta “komanda”, mėgina pristatyti save kaip savotišką kompetentingų asmenybių rinkinį, tačiau kai kurios aplinkybės, nepaisant sudaromos iliuzijos, liudija visiškai priešingai. Pasitelkime kad ir Vytauto Gapšio, Darbo partijos rinkiminiame sąraše įrašyto antruoju numeriu, pavyzdį ir prisiminkime LRT organizuotų debatų seriją, kurioje šis žmogus, debatuose nedalyvaujant V. Uspaskichui, uoliai žodis žodin kartojo savo partijos lyderio jau išsakytas frazes niekaip nesugebėdamas sukurti natūralumo įspūdžio, o vėliau, V. Uspaskichui jau esant debatų studijoje, visiškai nuolankiai ir netgi atrodydamas sau įprastai leidosi jo nuolat pertraukinėjamas. Netgi tuomet, kai, regis, buvo paruošęs gražų pamokslą, skirtą kitam debatų dalyviui konservatoriui J. Razmai.

Taip pat galėtume prisiminti ir politologo V. Laučiaus išsakytą teiginį, jog prieš aštuonerius metus kuriantis Darbo partijai, tuometinių trijų jos lyderių paklausus, su kuria už valstybės griovimą kritikuojama politine jėga laimėjus rinkimus būtų sudaroma koalicija, visi atsakė skirtingai. Tiesa vėliau, jau laimėjus rinkimus, veikta buvo vieningai (iki tol, kol po dvejų metų neįvyko V. Muntiano ir V. Uspaskicho konfliktas). Ką tai sako? Visų pirma, pakelkite rankas tie, kurie mano, jog nugalėjo ne V. Uspaskicho vizija. O tada išvada tampa labai paprasta - apsisprendimo kryžkelėje partija eina ten, kur rodo jos lyderio ambicija. Dabar galite pakelti rankas tie, kurie manote, kad partija buvo sukurta ir tebeegzistuoja kitokiu pagrindu nei pono Viktoro ambicija.

Antra iliuzija - Darbo partija yra politinė jėga, turinti milžinišką ekonominę kompetenciją. Taip, V. Uspaskichas išties yra sukūręs nemažai darbo vietų, tačiau tai, pagrįstai manytina, padarė iš dalies už mokestinės sistemos ribų, ne visiškai priklausydamas nuo Lietuvos ekonominių realijų. Negana to, V. Uspaskicho įmonės, skirtingai nuo nemažos dalies kitų stambių įmonių, liūto daliai savo rinkėjų tesugeba mokėti vos minimalų atlyginimą (tik formaliai, žinoma) ir skundžiasi, kad kol valstybė nepadidins minimumo, tol bet koks atlyginimo augimas jo įmonėse pasmerks bankrotui. Tiesa, tikrai yra įmonių, kuriose ne itin kvalifikuotam darbui mokami kur kas didesni nei minimalūs atlyginimai, tačiau, matyt, tai yra šiaip sau stebuklas.

Trečia iliuzija, kurią dažnai savo pasisakymais stengiasi sukurti V. Uspaskichas - Darbo partija Lietuvą  padarys civilizuotą, teisinę, visiškai demokratišką valstybę, kurioje valdžia gerbia žmones. Net jei ši politinė jėga to išties trokšta, suvokimas apie civilizuotumą, demokratiją ir panašius dalykus gali būti labai subjektyvus. Štai Darbo partijos atveju pagarba žmonėms - špygos iš televizijos ekranų, manipuliacija viešąja nuomone naudojantis vienu stambiausių žiniasklaidos tinklų Lietuvoje bei vokelis į rankas. Demokratija, kurios V. Uspaskichas neranda net Europos parlamente (tai reiškia, iš esmės ir apskritai Europoje) ir kurios moko valstybės prezidentę, Darbo partijos nuomone - išvis nežinia kas, tačiau visada gali būti, kad V. Uspaskichas - ne tik gabus dainininkas, kompetentingas šokių projektų komisijos narys bei šiaip tobulas viešasis asmuo, tačiau dar ir talentingas politikos filosofas.

Na o civilizuota ir teisinė valstybė, ko gero, yra ta, kurioje teisėsauga ne tik leidžia vilkinti, tačiau ir apskritai numoja ranka į bylas, kuriose reiškiami įtarimai stambiais ekonominiais ir finansiniais nusikaltimais bei kad ir juodąja buhalterija. Taip pat ta, kurioje būtų normalu patiems darant viską, kad byla būtų vilkinama, reikšti pretenzijas už bylos vilkinimą teisėsaugai. Ne tik reikšti pretenzijas, tačiau dėl to rengti dar ir primityvius bei manipuliatyvius mitingus. Tiesa, pagal pastarąjį kriterijų Lietuva jau būtų tiek civilizuota, tiek teisinė valstybė, tad, matyt, Viktoras ir jo “komanda” turi nemažai šiai sričiai pritaikytų, tačiau kol kas dar viešai nepaskelbtų genialių idėjų.

Iliuzija numeris keturi - Viktoras (kas be ko - ir jo “komanda”) yra sąžiningas ir rėžia visą tiesą į akis. Žinoma, nuostabi ir nepakartojama šio žmogaus charizma palyginti nemažai daliai žmonių sudaro būtent tokį įspūdį, tačiau pirma - sąžiningas pilietis niekuomet nevystys geriausiu atveju neskaidriu pavadintino verslo. Antra - sąžiningas žmogus niekuomet nesusitikinės su nusikalstamo pasaulio autoritetais (kad ir ponu Šviniumi), nes papraščiausiai neras su tokiais žmonėmis bendrų sąlyčio taškų. Trečia - sąžiningas žmogus niekuomet nemeluos visuomenei ramiu veidu vaidindamas socialiai teisingą turtuolį, kai veiksmai liudija priešingai. Ketvirta - …

Esmė tame, kad Darbo partijos ir jos lyderio praeityje tiek daug tamsių faktų, kad atskirai jie netgi ima atrodyti nereikšmingi, o jei jiems visiems būtų skirtas deramas dėmesys, straipsnis išeitų dar ilgesnis, nuobodesnis ir sunkiau skaitomas nei šis.

Sakysite - visi jie vagia, tad kodėl nebalsavus už tą, kuris, atrodo, gali pasidalinti? Čia geriausiai tiktų gan vulgarus pavyzdys, nes taip sakyti yra tas pats, kas teigti, jog mama vaikystėje mušė, tėvas prievartavo, tačiau labiau mylimas liko pastarasis - mat vis tiek pavykdavo patirti nors kažkokį malonumą.

Tad ačiū tiems, kurie šį straipsnį įveikė. Ačiū tiems, kurie neliks abejingi.

P. S. Tai nėra rinkiminė agitacija, nes nesu niekaip suinteresuotas skatinti balsuoti už kurią nors partiją. Tai - savotiškas įspėjimas rinkėjams, laisva vienos partijos bei jos lyderio biografijos interpretacija.