Žemės referendumo kliedesys

Sekmadienį vyksiantis referendumas, apie kurį nuo pat parašų rinkimo pradžios netyla viešoji erdvė, yra unikalus įvykis Lietuvos politinėje padangėje. Arba bent jau galėjo toks būti. Iš pirmo žvilgsnio atrodė visai įmanoma tokiame fone išgirsti bent kiek rimtesnius debatus vienu ar kitu esminiu Lietuvos vidaus ar užsienio politikos klausimu. Deja, tačiau, nepaisant neeilinio vienos ar kitos pozicijos gynėjų užsidegimo dėstant savo argumentus, diskusijos apie žemės referendumą tapo lengvu pokalbiu apie bet ką. Kad ir kaip naivu buvo tikėtis kažko kito, visgi bet kokia argumentacija už ar prieš šiuo referendumu norimas priimti nuostatas nesivaržydama pasidavė jau puikiai pažįstamoms lietuviškoms politinėms klišėms, ir jei kažkuri iš pusių nuoširdžiai mano pasakiusi kažką naujo arba kažką prasmingo, ko kitos pozicijos šalininkams ar dar neapsisprendusiems piliečiams niekaip nepavyksta suprasti, belieka apgailestauti dėl masiškai plintančio politinio bukumo.

Pradžiai išsiaiškinkime esminį dalyką, į kurį ginčuose dėl žemės dėmesys kreipiamas arba pernelyg menkai, arba ne ta kryptimi, kuria derėtų. Kaip dar vasarį pastebėjo Vilniaus universiteto teisės docentas P. Ragauskas, Lietuvos Respublikos Konstitucija nenumato galimybės tik referendumu pakeisti 47-ojo Konstitucijos straipsnio, kuriame ir yra kalbama apie Lietuvos žemę. Tai gali padaryti tik Seimas. Kiek labiau komplikuota yra situacija dėl referendumo iniciatyvai reikalingo piliečių skaičiaus sumažinimo iki 100 tūkstančių. Šią Konstitucinę nuostatą galima koreguoti referendumu, tačiau, kita vertus, ji suplakta į vieną su jau aptarta nuostata dėl žemės. Bet kokiu atveju, pastaroji ir yra esminė, tad apie ją ir derėtų kalbėti, o pasakyti čia svarbiausia tai, kad referendumas dėl žemės negali turėti teisinių pasekmių. Nepriklausomai nuo to, kas šiuo referendumu bus nuspręsta, toks sprendimas negalės būti įtvirtintas teisiškai. Galima tuo piktintis ir teigti, kad žmonės nebėra savo valstybės šeimininkai, tačiau visų pirma tas pyktis turėtų būti nukreiptas į referendumo organizatorius, kurie, prieš imdamiesi rengti šį privalomąjį referendumą (tokį, kuriuo priimtos nuostatos privalo tiesiogiai įsiteisėti), panašu, nepakankamai atidžiai skaitė Konstituciją ir tokiu būdu dar referendumui nė neįvykus 300 tūkstančių piliečių išreikštą valią paleido iš esmės vėjais.

Tiesa, toks požiūrio į situaciją taškas toli gražu nėra vienintelis. Reikia turėti omenyje neišvengiamą faktą, kad referendumas visgi vyks. Jis neturės teisinių pasekmių, tačiau politinės pasekmės šiuo atveju yra neišvengiamos. Akivaizdu, kad referendumas dėl žemės yra euroskeptiškas referendumas. Jo organizatoriai - žmonės, nepalaikantys arba eurointegracijos idėjos apskritai, arba jos krypties bei masto. Jų nuomone, žemės pardavimo klausimas yra Lietuvos suverenumo klausimas. Vadinamieji “referendumininkai” taip pat mano, kad žemės pardavimas - žingsnis Lietuvos ištirpimo Europos Sąjungoje link. Tuo tarpu šio žemės referendumo oponentai, sprendžiant iš viešų pasaisakymų, yra euroentuziastai, įsitikinę, kad panašios euroskeptiškos iniciatyvos veda tiesiai į Rusijos glėbį. Taigi, referendumo rezultatai šiuo atveju atspindėtų viena - piliečių pasidalijimą tarp šių dviejų stovyklų. Tad ir kalbant apie referendumą reikėtų kalbėti apie tai, ką norime parodyti Europai - ar tai, kad mus tenkina integracijos kryptis, ar tai, kad tuo atžvilgiu esame nusiteikę skeptiškai.

Žinoma, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad šis aspektas diskusijų metu taip pat nelieka nepaliestas, tačiau iš tiesų kalbėjimo būtent apie tai buvo galima viso labo tikėtis tokiu atveju, jei viešąją nuomonę formuojantys subjektai būtų supratę reikalo esmę. Tai, ką mes turime dabar, yra iš vienos stovyklos girdimi apverktinais argumentais grįsti šūksniai apie tai, kaip kažkas netrukus parduos Gedimino pilį ar dalį Lietuvos teritorijos bei apie tai, kaip Europa nužudys ąžuolą mumyse, o kiti it apimti euforijos kiekvieną kartą lyg ką tik pačių sumanytus kartoja žodžius “arba su Vakarais, arba su Rusija - kitų kelių nėra” bei mano, jog tai - absoliučiai universalus raktas visoms problemoms spręsti - tiesiog dalis visuomenės nepakankamai pažangi, kad tai suprastų.

Būta galimybės sukurti sąlygas diskusijai, kurioje būtų blaiviai aptarta Europos integracija žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos. Šansą iššvaistėme ir eilinį kartą įsijautę į rimtus vaidmenis pasišnekėjome apie nieką. Viešumoje taip ir neatsirado vietos blaiviam mąstymui - sunku būtų įvardyti bent vieną, kuris referendumo fone galėjo pasakyti kažką naujo, įdomaus ir, vėlgi, blaivaus apie Lietuvos ir Europos politinę tikrovę. Gal ir logiška - juk Lietuvos socialinei tikrovei ir šiaip būdingas skeptiškas požiūris į blaivybę.

Švietimo sistemos skerspjūvis

Šiandieninė švietimo sistema ypatingai sėkmingu veikimu pasigirti negali - ji vis dažniau kritikuojama tų, kuriems su ja tenka susidurti, o ir įvairiuose tarptautiniuose reitinguose mūsų mokyklos, universitetai bei akademiniai pasiekimai dažniausiai nevertinami ypatingai gerai. Pakalbėkime apie tą vietą, kur kelias į mokslo pažinimą iš esmės prasideda - mokyklą. Kas nutinka per tuos svarbius dvylika metų?

Kalbant iš asmeninės patirties, nemaža dalimi atvejų bei, pabrėžiu, nesuabsoliutinant nė vieno teiginio, pirmąsias keturias klases nemaža dalis vaikų, kurie yra bent jau minimaliai motyvuoti, mokosi, trokšta geresnių įvertinimų išties nuoširdžiai, nors ir ne visi tam, kad tai pasiektų, įdeda pakankamai darbo.

Tuomet seka mokymasis pažymiui. Egzaminai dar toli, mokylinės programos ne tokios įtraukiančios, kad eilinis moksleivis galėtų prisiversti mokytis nuoširdžiai sau, taigi, telieka mokytis pažymiui. Visą brendimo laikotarpį, kai žmogus formuojasi kaip asmenybė, jis dažniausiai iš mokyklos neišeina tapęs geresniu, labiau išprususiu žmogumi, kuris, išėjęs iš mokyklos, gali padaryti pasaulį, kuriame gyvena, bent kažkiek geresnį. Jis įsisavina mokytojo diktuotą arba vadovėlyje skaitytą informaciją arba ne bei priklausomai nuo to gauna pažymį - gerą arba ne. Tai visa šiandieninės mokyklos esmė. Iki vienuoliktos klasės.

Vienuolikta ir dvylikta klasės dedikuotos jo didenybei egzaminui - tam, kurio vardą tuos dvejus metus ypatingo sureikšminimo kontekste linksniuoja tiek mokiniai, tiek mokytojai. Iki tol kai kuriems buvę svarbūs pažymiai ypač vienuoliktoje klasėje tampa ne itin reikšmingu dalyku. “Viską parodys egzaminai” - tai girdime tiek iš mokytojų, tiek iš mokinių lūpų. Nesvarbu, ką tu iki šiol nuveikei, ne taip svarbu, kas tu esi per žmogus, ką gyvenime planuoji nuveikti (ne, ne “kur stosi”, o būtent - kokio gyvenimo tu trokšti, kam jį tau atrodo prasminga paskirti), nesvarbu ir kokiose olimpiadose tu dalyvavai, kokias laimėjai, į kokią sritį esi įsigilinęs - svarbu, ką tu parodysi egzaminų, regis, tuomet iš esmės vienintelio gyvenimo tikslo, jo finišo tiesiosios, metu.

O kad ta finišo tiesioji būtų išties tiesi... Ji yra stumdoma, perkeliama metai iš metų, o tie, kurie toje “tiesiojoje” mojuoja finišo vėliavomis, neturi jokios nuosaikios vizijos, kur galų gale ta finišo linija turėtų apsistoti, kokia apskritai turėtų būti prasmė finišuoti - egzaminų užduotys, tų užduočių tikslas, mokinio gebėjimai, kurie yra tikrinami, keičiasi nuolat. Dažniausiai ne iki galo aišku, kuria kryptimi.

Vienas nuostabus į egzaminų vykdymo tvarką įtrauktas išradimas - laiko limitas. Ne bet koks, o pakankamai trumpas. Nesvarbu, egzistuoja jis ir kitose valstybėse ar ne - mažiau nuostabiu dalyku tų varganų poros ar šiek tiek daugiau valandų, vainikuojančių dvylika metų, praleistų mokykloje, tai nepadaro. Mat mokiniai, jei jiems nebūtų duota tiksliai tiek laiko, kiek jo reikia tam, kad paskubomis būtų užpildytas atsakymų lapas, kartais net nepaliečiant juodraščio, ko gero, patalpoje, kurioje vykdomas egzaminas, praleistų ir naktį. O vykdymo tvarką prižiūrintys mokytojai, matyt, grįžę namo, kristų kryžiumi, jei jiems sėdint ir spoksant į triūsiančius mokinius tektų praleisti tiek laiko, kiek eilinis samdomas darbuotojas eilinę darbo dieną praleidžia biure.

Garsiausiems pasaulio mokslininkams tam, kad padarytų svarbiausius mokslo atradimus, ką nors išrastų, prireikė labai daug laiko - pradedant pirmaisiais bandymais baigiant “eureka” momentu. Jei kas nors būtų įgrūdęs A. Einšteiną į laboratoriją ir pasakęs: “Turi mėnesį ir ne daugiau sumąstyti kažką įdomaus apie gravitaciją!”, ko gero, pasaulis nebūtų išvydęs bendrosios reliatyvumo teorijos. Žinoma, neteigiu, jog moksleivis fizikos egzamino metu, jei jis truktų pakankamai laiko, netyčia galų gale neginčijamai pagrįstų Higso bozono egzistavimą, tačiau žmogus, mąstantis lėčiau ar nebūtinai viską “iškalęs”, tikrai galėtų be jokio streso, kurio daugiausia per pirmąsias ir paskutines egzamino akimirkas, analizuoti užduotis, mąstyti bei galimai pasiekti tokių rezultatų, kokių išties yra vertas.

Visa mūsų ir kai kurių kitų pasaulio šalių švietimo sistema daro mus vis mažiau pajėgius mąstyti savarankiškai, atrasti, kurti kažką, kas įdomu bei galimai naudinga mums ir kitiems. Ir kai yra žengiamas mažas žingsnelis dalinės pažangos link - mokytojas, užuot diktavęs, liepia susirasti informaciją patiems, nemažai daliai mokinių tai nepatinka, o perkalbėjus mokytoją galų gale diktuoti, klasėje pasigirsta džiaugsminga gaida. Mokinius galima suprasti - jei mokytojas diktuos, didesnė tikimybė atėjus į egzaminą atsakymo lape it automatui išdėstyti visą “tiesą”, o ir šiaip savarankiškai dirbti ir mąstyti niekas nepratino, kartais ir pačiam pratintis iš dalies trukdė, tad greitas, ekspromtu atliekamas persiorientavimas prie kitokio mąstymo būdo mokinio ir apskritai bet kurio žmogaus smegenims mažų mažiausiai gali sukelti nedidelį šoką. Šoką, kurio, norint gyventi pilnavertinį gyvenimą intelektualiniu požiūriu, patyrimas neišvengiamas.

Prezidentės reitingai ir toliau smunka. Kodėl?

Naujausia “Vilmorus” atlikta visuomenės nuomonės apklausa, publikuota “Lietuvos ryte”, teigia, jog D. Grybauskaitės populiarumas, pradėjęs smukti po Seimo rinkimų, ir toliau mąžta. Metų pradžioje dar buvęs apie 80 procentų, prezidentės palaikymas dabar tesiekia 50,3 procento. Kokios to priežastys?

Tai galima vertinti kaip rinkėjų mąstymo, švelniai tariant, keistumą. Tie patys rinkėjai tą pačią prezidentę, kuri dėstė partinėje mokykloje ir po nepriklausomybės atkūrimo liko “ant platformos”, iki šių seimo rinkimų vertino neįtikėtinai teigiamai, o prezidentė pasižymėdavo vos vienu kitu griežtu, dirbtiniu tonu pasakytu pareiškimu, tačiau jokios aktyvios veiklos apart kosmetinių pakeitimų inicijavimo kai kuriose valstybės institucijose nevykdė.

Informacija apie jos veiklą ankstyvuoju Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu iki šiol nebuvo taip garsiai eskaluojama, tačiau piliečiui, sekančiam viešąją erdvę, iš tiesų buvo pasiekiama ganėtinai seniai, tad, rodos, galima teigti, jog esminis faktorius, dėl kurio ėmė mažėti prezidentės populiarumas, buvo jos vaidmuo Vyriausybės formavime.

Ir vėlgi - seniai buvo aišku, kad prezidentė yra TS-LKD suformuotos vyriausybės rėmėja, tačiau šį kartą ji pademonstravo išskirtinį nepalankumą Darbo partijai. Tiesa, regis, būtent Darbo partijos rinkėjai jau iki šiol prezidentę turėjo vertinti neigiamai, kadangi darbiečių lyderis V. Uspaskichas senokai nevengia pamokyti prezidentę, kokia išties turėtų būti demokratinė ir civilizuota valstybė, suprask, D. Grybauskaitė nesuvokia net šių pamatinių dalykų, taigi, neabejotinai yra vertintina neigiamai.

Aiškiai matyti, jog dalis Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, nesugeba blaiviai vertinti, kas yra kas. Prezidentė, praeityje glaudžiai susijusi su TSKP veikla, kuriai būdinga griežta, populistinei artima retorika; kuri aiškiai remia dešiniųjų vyriausybę, tačiau pati veikia gan pasyviai ir savo pačios retorikos realiais veiksmais nepateisina, puikiai tinka maždaug aštuoniasdešimčiai procentų Lietuvos rinkėjų, bet staiga jos reitingai smunka.

Kodėl? Vienas iš variantų - žiniasklaida ima garsiau kalbėti apie iki šiol visiškai aiškų buvusį faktą, kad D. Grybauskaitė ir po Kovo 11-osios liko TSKP sudėtyje bei toliau dėstė aukštojoje partinėje mokykloje. Jei būtent dėl to sumažėjo prezidentės populiarumas, teigtina, jog Lietuvos visuomenė tikrai nėra pakankamai sąmoninga bei nuosekliai viešosios erdvės neseka, kadangi kitu atveju poreikio, kad kažkas iš televizijos ekranų pasakytų, kas yra juoda, o kas - balta, nebūtų atsiradę - rinkėjai, turėdami visas galimybes pasiekti seniai aiškius prezidentės biografijos faktus, būtų susivokę patys, o išvadų, pateiktų ant lėkštutės, jiems nebūtų prireikę - prezidentės reitingai būtų kritę dar prieš porą - trejetą metų, kai tie faktai išaiškėjo.

Kitas variantas - visi Darbo partijos rinkėjai po to, kai prezidentė pareiškė, jog nenori matyti šios partijos Vyriausybėje, nustojo rėmę prezidentę. Tačiau jeigu Darbo partijos rinkėjai būtų sąmoningi ir nuoseklūs, šio momento jie nė nebūtų laukę, o prezidentę neigiamai vertinti būtų pradėję jau tada, kai Viktoras Uspaskichas pareiškė, jog ji netinkamai įsivaizduoja teisinę ir demokratinę Lietuvą, kas, ko gero, laikytina esminiu politiko trūkumu.

Dar vienas variantas - didelei daliai lietuvių, nepriklausomai nuo to, už kokią partiją jie balsavo, beprotiškai rūpi, kad Lietuvoje politikai, įskaitant prezidentę, veiktų griežtai pagal Konstituciją ir įstatymus, kas, turint omenyje dažną dalies piliečių palankumą populistiniams pažadams, taigi, dažniausiai tuo pat metu - ir menką ekonominį, dažniausiai taip pat ir teisinį išprusimą, sunkiai tikėtina. Nebent šio standarto, kurį politikai privalo atitikti, taikymas iš rinkėjų pusės yra selektyvus. Ir, nepaisant to, kad juos ne itin jaudina, pavyzdžiui, Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo santykiai su Lietuvos įstatymine baze, piliečiai buvo šokiruoti prezidentės elgesio besiformuojančios koalicijos atžvilgiu. Tiesa, čia reikėtų paminėti, kad, ko gero, labai retas teisininkas sugebėtų rasti, kaip tiesiogiai, be išvedžiojimų D. Grybauskaitė minėtu atveju pažeidė Konstituciją ar kitus įstatymus, kadangi jos elgesyje galime įžvelgti tik stiprų politinį spaudimą, iš tiesų nesiimant jokių tiesioginių priemonių, kurios peržengtų prezidentės turimus įgaliojimus. Taigi, gauname keliagubą paradoksą - jeigu D. Grybauskaitės populiarumas sumažėjo dėl jos veikimo neva nepaisant Konstitucijos ir įstatymų, tai galėjo atsitikti tik tuo atveju, jei teisiškai neišprusę rinkėjai pritaikė prezidentei dvigubus standartus, taip pasmerkdami ją dėl iš pažiūros ne visiškai teisiškai nepriekaištingai atrodžiusios procedūros, kurios metu D. Grybauskaitė konfrontavo su taip pat ne visiškai teisiškai nepriekaištingai atrodančia politine jėga.

Dar kitas variantas - nemažai daliai rinkėjų nepatiko tai, kad prezidentė kvestionavo rinkėjų valią. Tačiau vėlgi - neturėdama jokių realių instrumentų uždrausti Darbo partijai būti formuojamos Vyriausybės dalimi, D. Grybauskaitė tik taikė politinį spaudimą formaliai neperžengdama jokių įstatyminės bazės jai brėžiamų ribų. Realiu rinkėjų valios kvestionavimu valstybės vadovės elgesį galima būtų laikyti tik tuomet, jei ji būtų pareiškusi, jog didžiausio rinkėjų pasitikėjimo sulaukę socialdemokratai negali formuoti Vyriausybės (ką pareiškęs Valdas Adamkus 2000 m. išlaikė maždaug stabilius reitingus) arba teigusi, jog turi būti suformuota mažumos Vyriausybė, kurią sudarytų mažiau nei 71 Seimo narys bei kuri atstovautų mažiau nei 50 procentų rinkimuose dalyvavusių piliečių. Vėlgi, paradoksas - rinkėjai galimai liko pasipiktinę tuo, ko, manytina, iš esmės nė nebuvo.

Bet kuriuo iš šių atvejų galime konstatuoti faktą, jog D. Grybauskaitės reitingai smuko dėl to, kad nemažai daliai Lietuvos piliečių (šiuo atveju - apie 20-30 procentų) informaciją bei iš jos daromas išvadas būtina pateikti ant lėkštutės. Būtina, kad vertybės, kuriomis prezidentė vadovaujasi jau seniai, pasireikštų visame gražume, tai yra, aiškiai tvyrojusi įtampa tarp jos ir Darbo partijos išvirstų į akivaizdžiai demonstruojamą nepalankumą šiai politinei jėgai, o apie jos 1990-aisiais išlikusias sąsajas su TSKP, kurios buvo ir taip aiškios, savaitę kitą trimituotų kai kurios televizijos. Po viso šito D. Grybauskaitės reitingai pagaliau nustojo buvę butaforiniai, o viešajai erdvei už piliečius pagaliau pagaliau sukramčius visą informaciją apie prezidentę, ją dabar, galima gan drąsiai teigti, palaiko tik tie, kurių politinės pažiūros bei vertybės yra artimos prezidentės pažiūroms. Dar daugiau - ši reitingų karuselė atvėrė dar vieną Lietuvos pilietinės visuomenės ydą - sąmoningumo stoką.

Laiškas po mūsų ateinančioms gyvybėms

Šis laiškas yra nesubalansuotas niurgzliams, todėl rekomenduoju nebeskaityti tik tuo atveju, jei jūs nemėgstate būti linksmas. Ir taip, tai panašu į šyvos kumelės sapną.

Publikuota DELFI 2012.12.21

     Sveiki žalsvi, ryži ar širmi žmogeliukai!

  Gruodžio 21d. turėtų būti jau penktoji mano pasaulio pabaiga. Šią turiningą sukaktį nusprendžiau pažymėti prie paprasčiausio kefyro stiklinės su draugais, bet jei skaitote šį laišką, tai reiškia, kad man šis planas neišdegė.

  Turbūt galvojate, kodėl visa tai nutiko? Deja, mes, žmonės, ėjome savidestrukcine kryptimi: leidome amerikiečiams išvogti naftą, rusams išgerti degtinę, korėjiečiams suvalgyti šunis ir belgams išsimiegoti. Dėl šių dalykų kilo didelis chaosas: rožinės mergaitės nebegalėjo nuvykti į One Direction koncertą, nusipirkti kišeninių šunelių bei tikriems vyrams nusipirkti 80‘tųjų BMW. Tai buvo tikra tragedija: kilo masinės riaušes su šūkiais „Justiną į prezidentus“ ir „Nepažeidinėkime morkyčių teisių!“, prasidėjo masinis korėjiečių badas bei pasaulinio mąsto blaivystė. Daug žmonių pradėjo šokti iš aukštų vietų, pradedant ofisais ir baigiant grūdų sandėliais, nes jų pasauliui atėjo galas.

  Kitą vertus, nebuvo taip baisu, nes atsirado daug laisvo ploto, nors kartais ir apsaugoto šunimis. Net vaivorykštė atrodė nebe tokia banali, nes joje nebuvo rožinės spalvos. Bet gi dėl to pasaulis negali baigtis. Buvo kita priežastis. Baisu tai pripažinti, bet bijau, kad pasaulį sužlugdė... alus. Kaip kažkas dainavo, alaus danguje nėra, todėl mes čia, bare. Taip ir buvo-žmonės nuo sunkumų slėpėsi baruose ir ten šventė ir gėrė tiek, kad jūra buvo ligi kelių. Bėda buvo tame, kad tą jūra buvo alaus jūra, nes visi skendo aluje. Staiga į alų kažkas pradėjo pilti naujų narkotikų, kurie žmones paverčia zombiais, kurie kažkodėl ieško arbūzų, kad galėtų juos nešioti ant galvos.

  Tie zombiai sužlugdė pasaulį-jie ėmė naikinti parduotuves ir valgyti visą maistą tol, kol rasdavo tą tinkamą arbūzą. Zombiai buvo sutramdyti, bet jau buvo per velu, kadangi prasidėjo pragaištingas arbūzų deficitas ir pasaulis žlugo dėl prasidėjusių Arbūzų karų. Galutinį tašką padėjo Šiaurės Korėja, nes pardavė cheminį ginklą teroristinei grupuotei „Mazochistų Brolija“. Jie nusprendė, kad pasauliui metas pajusti mazochizmo jėga ir paleido raupų virusą, taip galutinai išžudydami likusius gyvus po zombių invazijos ir karų.

  Tai tiek tos praeities. Kaip sakė, kas buvo-pražuvo ir metas gyventi toliau. Nors kai kurie sakytų, kad toks gyvenimas saloje, kurią apsupę tavo kraujo norintys mutantai, bet nėra taip blogai: pagaliau jaučiu vėją ir jo ošimą ir nebereikia kreipti dėmesio į jo kryptį, nes visur vienodai dvelkia tais pačiais mutantais. Tokioje aplinkoje tiesiog atrandi gyvenimo grožį. Taigi sėkmės ir tikiuosi nepaklysit taip kaip mes, žmonės.

Iš visos širdies,

Einoras

Vaikai, DELFI ir apytankės.

Čia šiaip debilės, bet jos irgi naršo socialiniuose tinkluose.

  Sveiki visi, praėjo daug laiko po mano paskutinio straipsnio. Nebijokit, nenusitrenkiau skydinėj (Irmantas bandė laidų izoliaciją, žinot, jis vis pamiršta, kad izoliacinės juostos nuo laidų lupinėt nevalia)-tiesiog nusprendžiau, kad man reikia kūrybinių atostogų, kurias nusprendžiau praleisti įstaigoje, daugumos paniekinamai vadinamoje mokykla.

 Bet tai nesvarbu, nes šį vakarą aš ne apie mokyklas. Praeitą vakarą mane pasiekė laiškas, kuriame rašoma, kad laimėjau DELFIO konkurse. Maniškis rašinys paprastas ir, jei domina, skaitykite jį čia. Žinoma, apsidžiaugiau iki neregėtų aukštumų, nes visada malonu gauti dovanų, ir ypač už rašinį, kuris skirtas gauti dovanoms. Jei norite suprasti jo mintį, paskaitykite ir po to pagalvokite, tada suprasite. :)

 Tik vat, aš noriu rašyti ir ne apie savo pasiekimus, kad ir kokie jie geri. Man labai užkliuvo tema "Ar prieiga prie socialinių tinklų turėtų būti suteikta tik asmenims nuo 18 metų amžiaus?". Tema aktuali ir bei įdomi, nieko nesakau. Aš net žadėjau pats rašyti apie soc. tinklus, bet vienas šunėkas labai taikliai parašė: "Vat linksmiausia būtų, jei koks nepilnametis parašytų straipsniuką apie tai, kad interneto prieiga nepilnamečiams turėtų būti apribota". Dėkoju jam, jis man padėjo nesusimauti. Jeigu nesupratote šios šunėko minties, rekomenduoju baigti skaityti čia. Jeigu supratote, galime tęsti!

Jeigu jūs nieko nesuvokiate ir nemąstote, tai štai, jūsų išganymas, jūsų avinėlis, nuleistas tiesiai iš Bilo Gateso užrašų. Dabar džiaukitės jo teikiamomis galimybėmis kol aš tęsiu su kitais.

 Na, bet vis tiek galit sakyt, kodėl vaikai negali rašyti apie socialinių tinklų draudimą jiems? Tikrai, kokia didelė neteisybė! Juk vaikai irgi turi savo nuomonę šiuo juos liečiančių klausimu! Jie yra svarbiausi čia, taigi kodėl jie čia turi būti čiaupiami per visus galus, kad tik eitų daryti namų darbus ir tvarkytųsi kambarius? Tai visai paprasta, bet kam aš gaišinsiu laiką? Paprasčiau paklausiu jūsų pačių: kodėl kaliniai nesprendžia savo kalėjimo laiko? Kodėl ginkluoti pamišėliai nesprendžia ginklų išdavimo tvarkos? Kodėl negalima nurodinėti už ką balsuoti? O kodėl šiaip idiotai nesprendžia savo būsimo darbo vietos? Atsakykite į šiuos klausimus ir būsit išganyti ir suprasit. Ši mintis nėra materiali, paprastai išreiškiama, nes tai yra tiesiog bendras supratimas tarp žmonių, ko tiesiog negalima daryti. Kaip kartą vienas veikėjas sakė: "Надо, Федя, надо!"

Nemokat rusų kalbos? Mokykitės!

 Taip taip, manysit, kad esu baisus žmogus, nes mėgstu engti kitų nuomonę (bent po šito straipsnio taip manysit). Ir jūs klystate, nes esu tolerantiškas žmogus. Tikrai, nes esu pakantus nuomonėms, bet čia tema gal tik mano dienoraščiui, kurį paslėpsiu kokioje dėžėj su sprogstamomis medžiagomis ir pasiųsiu į karinį poligoną, sprogdinimams. Mano mintys tikrai nėra gėlytėmis sėtos (nors pamažu jas kažkas užsodina). Ir tebūnie. Su šiomis savo keistomis mintimis palieku jus šį vakarą. Sėkmės!

Darbo partija - kodėl vis dėlto derėtų ištarti ne?

Iki rinkimų likus vos akimirkai, didžioji apklausų dalis rodo, kad gausiausio palaikymo spalio 14-ąją gali tikėtis Darbo partija. Atrodo, rinkėjai sėkmingai pamiršo viską, kas vyko prieš kelerius metus, pamiršo savo nusivylimą šia akimirksniu prieš 2004 m. Seimo rinkimus iškilusia partija ir yra pasiryžę vėl patikėti galimybę formuoti valdančiąją koaliciją V. Uspaskichui ir kompanijai.

Priežasčių tam galime surasti pačių įvairiausių - visų pirma, žinoma, laikas gydo žaizdas, visų antra, V. Uspaskichas su savo “komanda” nuo pat nesėkmingų 2008-ųjų metų Seimo rinkimų paliko savo, kaip kankinio-išgelbėtojo, įvaizdį dalinai nuošalyje ir ėmė kurti kitokį - modernios partijos, pasižyminčios ekonomine kompetencija - įvaizdį. Ši pasirinkta strategija buvo gana sėkminga ir įtikino gan nemažą rinkėjų dalį, tačiau šiame straipsnyje pasistengsiu išdėstyti argumentus, kodėl toks įvaizdis yra apgaulingas ir kodėl jis, sudėliojus visus taškus ant i, įtikinti vis dėlto neturėtų.

Verta pastebėti, kad Darbo partija, neatsitiktinai šiame straipsnyje pavadinta “komanda”, mėgina pristatyti save kaip savotišką kompetentingų asmenybių rinkinį, tačiau kai kurios aplinkybės, nepaisant sudaromos iliuzijos, liudija visiškai priešingai. Pasitelkime kad ir Vytauto Gapšio, Darbo partijos rinkiminiame sąraše įrašyto antruoju numeriu, pavyzdį ir prisiminkime LRT organizuotų debatų seriją, kurioje šis žmogus, debatuose nedalyvaujant V. Uspaskichui, uoliai žodis žodin kartojo savo partijos lyderio jau išsakytas frazes niekaip nesugebėdamas sukurti natūralumo įspūdžio, o vėliau, V. Uspaskichui jau esant debatų studijoje, visiškai nuolankiai ir netgi atrodydamas sau įprastai leidosi jo nuolat pertraukinėjamas. Netgi tuomet, kai, regis, buvo paruošęs gražų pamokslą, skirtą kitam debatų dalyviui konservatoriui J. Razmai.

Taip pat galėtume prisiminti ir politologo V. Laučiaus išsakytą teiginį, jog prieš aštuonerius metus kuriantis Darbo partijai, tuometinių trijų jos lyderių paklausus, su kuria už valstybės griovimą kritikuojama politine jėga laimėjus rinkimus būtų sudaroma koalicija, visi atsakė skirtingai. Tiesa vėliau, jau laimėjus rinkimus, veikta buvo vieningai (iki tol, kol po dvejų metų neįvyko V. Muntiano ir V. Uspaskicho konfliktas). Ką tai sako? Visų pirma, pakelkite rankas tie, kurie mano, jog nugalėjo ne V. Uspaskicho vizija. O tada išvada tampa labai paprasta - apsisprendimo kryžkelėje partija eina ten, kur rodo jos lyderio ambicija. Dabar galite pakelti rankas tie, kurie manote, kad partija buvo sukurta ir tebeegzistuoja kitokiu pagrindu nei pono Viktoro ambicija.

Antra iliuzija - Darbo partija yra politinė jėga, turinti milžinišką ekonominę kompetenciją. Taip, V. Uspaskichas išties yra sukūręs nemažai darbo vietų, tačiau tai, pagrįstai manytina, padarė iš dalies už mokestinės sistemos ribų, ne visiškai priklausydamas nuo Lietuvos ekonominių realijų. Negana to, V. Uspaskicho įmonės, skirtingai nuo nemažos dalies kitų stambių įmonių, liūto daliai savo rinkėjų tesugeba mokėti vos minimalų atlyginimą (tik formaliai, žinoma) ir skundžiasi, kad kol valstybė nepadidins minimumo, tol bet koks atlyginimo augimas jo įmonėse pasmerks bankrotui. Tiesa, tikrai yra įmonių, kuriose ne itin kvalifikuotam darbui mokami kur kas didesni nei minimalūs atlyginimai, tačiau, matyt, tai yra šiaip sau stebuklas.

Trečia iliuzija, kurią dažnai savo pasisakymais stengiasi sukurti V. Uspaskichas - Darbo partija Lietuvą  padarys civilizuotą, teisinę, visiškai demokratišką valstybę, kurioje valdžia gerbia žmones. Net jei ši politinė jėga to išties trokšta, suvokimas apie civilizuotumą, demokratiją ir panašius dalykus gali būti labai subjektyvus. Štai Darbo partijos atveju pagarba žmonėms - špygos iš televizijos ekranų, manipuliacija viešąja nuomone naudojantis vienu stambiausių žiniasklaidos tinklų Lietuvoje bei vokelis į rankas. Demokratija, kurios V. Uspaskichas neranda net Europos parlamente (tai reiškia, iš esmės ir apskritai Europoje) ir kurios moko valstybės prezidentę, Darbo partijos nuomone - išvis nežinia kas, tačiau visada gali būti, kad V. Uspaskichas - ne tik gabus dainininkas, kompetentingas šokių projektų komisijos narys bei šiaip tobulas viešasis asmuo, tačiau dar ir talentingas politikos filosofas.

Na o civilizuota ir teisinė valstybė, ko gero, yra ta, kurioje teisėsauga ne tik leidžia vilkinti, tačiau ir apskritai numoja ranka į bylas, kuriose reiškiami įtarimai stambiais ekonominiais ir finansiniais nusikaltimais bei kad ir juodąja buhalterija. Taip pat ta, kurioje būtų normalu patiems darant viską, kad byla būtų vilkinama, reikšti pretenzijas už bylos vilkinimą teisėsaugai. Ne tik reikšti pretenzijas, tačiau dėl to rengti dar ir primityvius bei manipuliatyvius mitingus. Tiesa, pagal pastarąjį kriterijų Lietuva jau būtų tiek civilizuota, tiek teisinė valstybė, tad, matyt, Viktoras ir jo “komanda” turi nemažai šiai sričiai pritaikytų, tačiau kol kas dar viešai nepaskelbtų genialių idėjų.

Iliuzija numeris keturi - Viktoras (kas be ko - ir jo “komanda”) yra sąžiningas ir rėžia visą tiesą į akis. Žinoma, nuostabi ir nepakartojama šio žmogaus charizma palyginti nemažai daliai žmonių sudaro būtent tokį įspūdį, tačiau pirma - sąžiningas pilietis niekuomet nevystys geriausiu atveju neskaidriu pavadintino verslo. Antra - sąžiningas žmogus niekuomet nesusitikinės su nusikalstamo pasaulio autoritetais (kad ir ponu Šviniumi), nes papraščiausiai neras su tokiais žmonėmis bendrų sąlyčio taškų. Trečia - sąžiningas žmogus niekuomet nemeluos visuomenei ramiu veidu vaidindamas socialiai teisingą turtuolį, kai veiksmai liudija priešingai. Ketvirta - …

Esmė tame, kad Darbo partijos ir jos lyderio praeityje tiek daug tamsių faktų, kad atskirai jie netgi ima atrodyti nereikšmingi, o jei jiems visiems būtų skirtas deramas dėmesys, straipsnis išeitų dar ilgesnis, nuobodesnis ir sunkiau skaitomas nei šis.

Sakysite - visi jie vagia, tad kodėl nebalsavus už tą, kuris, atrodo, gali pasidalinti? Čia geriausiai tiktų gan vulgarus pavyzdys, nes taip sakyti yra tas pats, kas teigti, jog mama vaikystėje mušė, tėvas prievartavo, tačiau labiau mylimas liko pastarasis - mat vis tiek pavykdavo patirti nors kažkokį malonumą.

Tad ačiū tiems, kurie šį straipsnį įveikė. Ačiū tiems, kurie neliks abejingi.

P. S. Tai nėra rinkiminė agitacija, nes nesu niekaip suinteresuotas skatinti balsuoti už kurią nors partiją. Tai - savotiškas įspėjimas rinkėjams, laisva vienos partijos bei jos lyderio biografijos interpretacija.

Rasistiniai ir antisemitiniai P. Leščinsko išpuoliai Londone

Pastaruoju metu Lietuvos bei netgi užsienio žiniasklaidoje itin išpopuliarėjo viena tema - Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės sirgalius Petras Leščinskas bei jo nenumaldoma aistra naciams, atvirai demonstruojama krepšinio rungtynių metu. Toks reiškinys pirmiausiai papiktino Londono olimpinės krepšinio arenos apsaugos darbuotojus, kurie nusprendė, kad už tokį akibrokštą Lietuvos sirgalių reikia nubausti. Procesas vyko sklandžiai, ir netrukus savo kaltes P. Leščinskui teko išsipirkti - jam buvo skirta itin nemaža bauda.

Šios istorijos atgarsiai, žinoma, atkeliavo ir iki Lietuvos. Apie minėtą sirgalių kalbėjo, savo nuomonę reiškė visi, kas netingi - nuo budulių iki itin intelektualių žmonių. Ypač netingi ir intelektuali (bent jau jos pačios nuomone tai tikrai) pasirodė viena mergina - Jūratė Juškaitė, negailestingai pasmerkusi Lietuvos gėdą - žmogų, savo rasistiniu ir antisemitiniu IŠPUOLIU, pasak autorės, nustelbusį net Rūtos Meilutytės pergalę (?!).

Vos perskaičius panelės Jūratės traktatą mane užplūdo liūdnų jausmų lavina - ėmiau jaustis it visiškai bejėgis žmogus, negalintis nieko pakeisti bei prieš savo valią dalyvaujantis kone visuotiniame sąmoksle, kuriuo siekiama žmonių pasąmonėje skleisti nacių ideologiją ir galų gale atvesti šį politinį sambūrį į valdžią - šįkart pradedant nuo Lietuvos.

Tokius jausmus man sukėlė vienas prisiminimas iš ne tokios jau ir tolimos praeities - Europos vyrų krepšinio čempionato, pernai vykusio Lietuvoje. Ir aš ten buvau, laimingas pergalės dainas dainavau, tačiau, pasirodo, pakilios nuotaikos apakintas neatkreipiau dėmesio į tai, jog arenose nuolat rinkdavosi nuo kelių iki keliolikos tūkstančių nacių, kurie, dukart suploję, keldavo į viršų rankas (kartais, o Dieve mano, tik DEŠINĘ). Taip keliskart pasielgiau ir aš. Matyt, mano pasąmonę sėkmingai paveikė tūkstančiai į areną susibūrusių sąmokslininkų - buvo išlaisvinta giliai mano širdyje slypinti nacio prigimtis. Kai pagalvoji, kad iš tų piktadarių dalis jau kone dešimtį metų vyksta į užsienio šalis palaikyti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės, pasidaro baugoka, kadangi nacių ideologija tokiu būdu sklinda nevaržomai.

O mūsų arenų apsauga, policija bei kitos atsakingos struktūros, priešingai nei jų atitikmenys Didžiojoje Britanijoje, nesugeba sustabdyti tokio košmaro net ir tada, kai tai vyksta panosėje.
Juk vos prieš metus žmonės, vilkėdami žalias trumparankoves SS uniformas su užrašu “Lietuva”, puoselėdami nuoširdžias bei tyras it šaltinio vanduo simpatijas Hitleriui, viešai demonstravo savo palankumą nacionalsocialistų partijai, bet liko nenubausti. Jų kaltės bei pavojaus, kurį kelia toks elgesys, už saugumą atsakingoms Lietuvos institucijoms bei tą pačią funkciją atliekantiems kitokio pobūdžio dariniams įžvelgti nepavyko. Nesuvokiame kol kas mes, provincialūs lietuviai, vakarietiškų (o gal britiškų?) vertybių, negrindžiame jomis netgi globaliniu požiūrių svarbių sprendimų kaip šis. Ir šiuo atveju - ačiū Dievui.