Žemės referendumo kliedesys

Sekmadienį vyksiantis referendumas, apie kurį nuo pat parašų rinkimo pradžios netyla viešoji erdvė, yra unikalus įvykis Lietuvos politinėje padangėje. Arba bent jau galėjo toks būti. Iš pirmo žvilgsnio atrodė visai įmanoma tokiame fone išgirsti bent kiek rimtesnius debatus vienu ar kitu esminiu Lietuvos vidaus ar užsienio politikos klausimu. Deja, tačiau, nepaisant neeilinio vienos ar kitos pozicijos gynėjų užsidegimo dėstant savo argumentus, diskusijos apie žemės referendumą tapo lengvu pokalbiu apie bet ką. Kad ir kaip naivu buvo tikėtis kažko kito, visgi bet kokia argumentacija už ar prieš šiuo referendumu norimas priimti nuostatas nesivaržydama pasidavė jau puikiai pažįstamoms lietuviškoms politinėms klišėms, ir jei kažkuri iš pusių nuoširdžiai mano pasakiusi kažką naujo arba kažką prasmingo, ko kitos pozicijos šalininkams ar dar neapsisprendusiems piliečiams niekaip nepavyksta suprasti, belieka apgailestauti dėl masiškai plintančio politinio bukumo.

Pradžiai išsiaiškinkime esminį dalyką, į kurį ginčuose dėl žemės dėmesys kreipiamas arba pernelyg menkai, arba ne ta kryptimi, kuria derėtų. Kaip dar vasarį pastebėjo Vilniaus universiteto teisės docentas P. Ragauskas, Lietuvos Respublikos Konstitucija nenumato galimybės tik referendumu pakeisti 47-ojo Konstitucijos straipsnio, kuriame ir yra kalbama apie Lietuvos žemę. Tai gali padaryti tik Seimas. Kiek labiau komplikuota yra situacija dėl referendumo iniciatyvai reikalingo piliečių skaičiaus sumažinimo iki 100 tūkstančių. Šią Konstitucinę nuostatą galima koreguoti referendumu, tačiau, kita vertus, ji suplakta į vieną su jau aptarta nuostata dėl žemės. Bet kokiu atveju, pastaroji ir yra esminė, tad apie ją ir derėtų kalbėti, o pasakyti čia svarbiausia tai, kad referendumas dėl žemės negali turėti teisinių pasekmių. Nepriklausomai nuo to, kas šiuo referendumu bus nuspręsta, toks sprendimas negalės būti įtvirtintas teisiškai. Galima tuo piktintis ir teigti, kad žmonės nebėra savo valstybės šeimininkai, tačiau visų pirma tas pyktis turėtų būti nukreiptas į referendumo organizatorius, kurie, prieš imdamiesi rengti šį privalomąjį referendumą (tokį, kuriuo priimtos nuostatos privalo tiesiogiai įsiteisėti), panašu, nepakankamai atidžiai skaitė Konstituciją ir tokiu būdu dar referendumui nė neįvykus 300 tūkstančių piliečių išreikštą valią paleido iš esmės vėjais.

Tiesa, toks požiūrio į situaciją taškas toli gražu nėra vienintelis. Reikia turėti omenyje neišvengiamą faktą, kad referendumas visgi vyks. Jis neturės teisinių pasekmių, tačiau politinės pasekmės šiuo atveju yra neišvengiamos. Akivaizdu, kad referendumas dėl žemės yra euroskeptiškas referendumas. Jo organizatoriai - žmonės, nepalaikantys arba eurointegracijos idėjos apskritai, arba jos krypties bei masto. Jų nuomone, žemės pardavimo klausimas yra Lietuvos suverenumo klausimas. Vadinamieji “referendumininkai” taip pat mano, kad žemės pardavimas - žingsnis Lietuvos ištirpimo Europos Sąjungoje link. Tuo tarpu šio žemės referendumo oponentai, sprendžiant iš viešų pasaisakymų, yra euroentuziastai, įsitikinę, kad panašios euroskeptiškos iniciatyvos veda tiesiai į Rusijos glėbį. Taigi, referendumo rezultatai šiuo atveju atspindėtų viena - piliečių pasidalijimą tarp šių dviejų stovyklų. Tad ir kalbant apie referendumą reikėtų kalbėti apie tai, ką norime parodyti Europai - ar tai, kad mus tenkina integracijos kryptis, ar tai, kad tuo atžvilgiu esame nusiteikę skeptiškai.

Žinoma, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad šis aspektas diskusijų metu taip pat nelieka nepaliestas, tačiau iš tiesų kalbėjimo būtent apie tai buvo galima viso labo tikėtis tokiu atveju, jei viešąją nuomonę formuojantys subjektai būtų supratę reikalo esmę. Tai, ką mes turime dabar, yra iš vienos stovyklos girdimi apverktinais argumentais grįsti šūksniai apie tai, kaip kažkas netrukus parduos Gedimino pilį ar dalį Lietuvos teritorijos bei apie tai, kaip Europa nužudys ąžuolą mumyse, o kiti it apimti euforijos kiekvieną kartą lyg ką tik pačių sumanytus kartoja žodžius “arba su Vakarais, arba su Rusija - kitų kelių nėra” bei mano, jog tai - absoliučiai universalus raktas visoms problemoms spręsti - tiesiog dalis visuomenės nepakankamai pažangi, kad tai suprastų.

Būta galimybės sukurti sąlygas diskusijai, kurioje būtų blaiviai aptarta Europos integracija žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos. Šansą iššvaistėme ir eilinį kartą įsijautę į rimtus vaidmenis pasišnekėjome apie nieką. Viešumoje taip ir neatsirado vietos blaiviam mąstymui - sunku būtų įvardyti bent vieną, kuris referendumo fone galėjo pasakyti kažką naujo, įdomaus ir, vėlgi, blaivaus apie Lietuvos ir Europos politinę tikrovę. Gal ir logiška - juk Lietuvos socialinei tikrovei ir šiaip būdingas skeptiškas požiūris į blaivybę.